Biologė pataria mėgautis varnalėšų šaknimis

"Žolynų namų“ įkūrėją Rasą Buslavičienę galima vadinti ne tik žoliautoja, bet ir įvairių šaknų ir šaknelių rinkėja. Biologės išsilavinimą turinti moteris tikina, kad pažįstantis augalus žmogus nepražus net per didžiausią sunkmetį. Pasak biologės, vienas vertingiausių augalų – varnalėša, kurią dauguma laiko tiesiog piktžole.

Reklama

Veda užsiėmimus

Du hektarus žemės turinčią sodybą Vilniaus r. Barūnėlių kaime ji siekia paversti praktiškai vartojamų augalų edukaciniu centru, kur būtų galima atvykti ne tik pamatyti pačių augalų, bet ir liesti, ragauti, konsultuotis kaip juos įkurdinti savo aplinkoje ir kaip naudoti šiuolaikinėje virtuvėje ir buityje. Sename rąstų name moteris jau veda mokymus, rengia įvairių augalų praktinio vartojimo ir degustacijų dienas. Į jos edukacinius užsiėmimus susirenka norintieji pažinti gamtą, kitaip auginti įprastas daržoves, atrasti naujų veislių augalų.

Trakų rajone, nuošaliame sklype prie ežero moteris ne tik žoliauja, bet ir augina aromatinius, prieskoninius augalus. Čia žinių ar vienatvės ieškantys stovyklautojai, o žinių –keliautojai taip pat ras įvairiausių lietuviškų ir kitų šalių augalų , taigi neliks nei alkani, nei nenusiprausę.

„Atvyksta ir tokių, kurie nežino, kaip atrodo varputis, nežino, kam tinkamos balandos, garšvos ar kitos žolės“, – sakė pašnekovė.

Ji džiaugėsi, kad vis daugiau žmonių nori lavintis, nebijo prisipažinti nežinantys ir klausti. Didelio susidomėjimo sulaukė jau ne pirmą kartą jos vadovaujamų „Žolynų namų“ rengiami mokymai apie valgomas laukinių augalų šaknis. Jie vyksta anksti pavasarį ir vėlai rudenį, kai jos tinkamiausios rauti ir vartoti.

Gamta kompensuos

Kai šiais metais gamta iškrėtė nelauktą išdaigą – per Velykas jau ūgtelėjusią žolę užklojo storu sniegu, o naktimis dar spustelėjo šaltukas, Rasa nė kiek neišsigando. Nuostolių ji nebijo.

„Be abejo, augalams, ypač šilumamėgiams, tai nėra sveika, nes jau pasirodė pirmieji gležni lapeliai. Jie sunkiai ištvers 5– 7 laipsnių šaltį. Tačiau gamta iš savo „kompensacijų aruodo“ visada pasiūlys dešimtis valgomų ir jokių šalčių nebijančių augalų ir daržovių. Sultenės, garšvos, dilgėlės, rasakilos, daugybė svogūninių ir kitų augalų į lėkštes tiesia lapelius. Puteliai, nakvišos, builiai, laukinės morkos, kiaulpienės siūlo ne tik žalumos , bet ir šaknų. O viena nuostabiausių lėkščių pildytojų vėlyvą rudenį ir ankstyvą pavasarį yra varnalėša – ji Rytų šalyse auginama plantacijose ir tampa daugelio patiekalų svarbiausia sudėtine dalimi.“

Pagarbioje vietoje

„Lietuvoje varnalėšos nežinia kodėl laikomos savotišku nevalyvumo simboliu, mat gerai auga dykvietėse, prie apleistų namų, pakelėse. Didžiuliai krūmai atrodo išties įspūdingai, o subrendusios sėklų dėžutės tik ir laukia pro šalį slenkančio gyvūno kailio ar žmogaus apdaro“, – sakė Rasa.

Sunku įsivaizduoti, kad kieno nors sklype greta prabangių, augalų centruose pirktų ,augalų pagarbioje vietoje augtų varnalėšos.

„Jei jūsų sklype kur nors palei tvorą auga varnalėša, neskubėkite jos naikinti kaip didžiausio priešo. Juk kiekvienas augalas gražus savaip. Juolab kad galima naudoti visas jos dalis“, – sakė biologė.

Ji priminė, kad nužievinti stiebai tinka maistui, lapai gali tapti kompresais besiskundžiantiems sąnarių ligomis ar susimušus, kompaktiškus varnalėšų pumpurus galima džiovinti ir jie puikiai tiks sausų žiedų kompozicijoms.

Varnalėšos primena morką

Pusmetrinės, didžiulę išsišakojusią morką primenančios pilkos varnalėšų šaknys, ypač jei augalas veši riebioje drėgnoje žemėje, sunkiai įveikiamos kastuvu. Dažniausiai visos šaknies atkasti nepavyksta, traukiama ji lūžta: pusė gėrio lieka žemėje, o dirvoje ar pievoje – didžiulė duobė.

Sesers vyras Stasys patarė pasigaminti apverstą kryžių primenantį rankinį įnagį – verstuvą. Tam puikiai tiko seno traktoriaus lingė. Dabar vyro Giedriaus pagamintu verstuvu kibirą varnalėšų šaknų Rasa pripildo per kelias minutes.

Skanu ir be prieskonių

Rasa naudoja patį paprasčiausią varnalėšų šaknų paruošimo būdą.

„Šaknis nuplaunu su šepetėliu po tekančiu vandeniu, jei netingiu – nuskutu viršutinį tamsų sluoksnį. Tada supjaustau plonais įstrižais grežinėliais ir kepu ant lydyto sviesto“, – pasakojo R.Buslavičienė. Paprastai įvairias šaknis savo trims dukroms ir vyrui ji kepa savaitgalio rytais. Tokiu pat būdu kaip ir varnalėšas, biologė kepa pastarnokus, topinambus.

„Miela žiūrėti, kaip sukilusi šeima iš lėkštes graibsto ką tik ten sutūpdytus švelniai gelsvus įvairių augalų šaknų griežinėlius. Kam patinka – barsto pipirais ir druska, užpila šviežių citrinos sulčių, tačiau bent jau šių trijų augalų šaknys mielai skanaujamos ir be jokių prieskonių“, – šypsojosi Rasa.

Svečius ir edukacinių renginių dalyvius Rasa nuolat nustebina smaragdinės spalvos ,,Raganų gaiva“, kurią galima pasigaminti ir iš žalių, ir iš džiovintų varnalėšų šaknų. Beje, Rytų šalyse iš varnalėšų gaminama ir gira, ir alus, o pačios šaknys kepamos, troškinamos, skrudinamos, gaminami jų miltai.

Ilgai laikosi

Ji pabrėžė, kad varnalėšos vertingos tuo, kad jose gausu inulino. Didžiosios varnalėšos šaknyse inulino yra nuo 27 iki 45 proc., baltymų iki 12 proc., riebalų iki 0,8 proc., yra vitamino C, net antibiotinėmis savybėmis pasižyminčių poliininių junginių ir terpenų bei kitų svarbių mūsų organizmams junginių.

„Įrodyta, kad varnalėšų šaknyse esančios medžiagos stimuliuoja medžiagų apykaitą, ląstelių atsinaujinimą, taigi gali tapti puikiu vegetarų bei medžiagų apykaitos problemų kamuojamų žmonių maistu. Ypač jos tinka sergantiems diabetu“, – aiškino pašnekovė.

Jos rekomenduojamos ir reguliuojantiems apetitą, metantiems svorį, nes sukelia sotumo jausmą, ir, beje, padeda atsikurti gerajai mikroflorai.

Biologė varnalėšų šaknis labai vertina ir todėl, kad jas, kaip ir visas kitas vėlyvą rudenį kasamas šaknis, vėsioje patalpoje galima laikyti gana ilgą laiką.

„Rūsyje geriau laikysis, jei šaknis apibersite drėgnu smėliu ar drėgnomis pjuvenomis“, – patarė pašnekovė.

Dvimetis augalas

Varnalėša – dvimetis augalas, taigi antraisiais augimo metais pavirsta į įspūdingą apvaliomis pilkomis dygiomis galvutėmis aplipusį krūmą, kuriam storoji šaknis atiduoda visą pirmaisiais metais sukauptą energiją, sumedėja, o rudeniop ir ji, ir visas augalas nunyksta. Tad kasti šaknis reikia pirmųjų augimo metų pabaigoje arba anksti pavasarį“, – aiškino pašnekovė.

R.Buslavičienė priminė, kad Lietuvoje be didžiųjų, maistui ir gydymui vartojamų varnalėšų ( Arctium lappa L.), dar auga mažosios (Arctium minus Bernh), paprastosios (Arctium tomentosum Mill), retos ir įstatymų saugomos miškinės (Arctium nemorosum Lej) varnalėšos. Jas nėra lengva atskirti, pagrindinis gamtininkų rekomenduojamas požymis – didžiųjų varnalėšų graižai, kurie neturi voratinkliškų plaukelių. Gydymo tikslais rekomenduojama vartoti būtent šių augalų šaknis.

Dauginasi sėklomis

Pasak Rasos, netiesa , kad varnalėšos – įkyrios piktžolės. Jų šaknys neturi jokių dauginimosi savybių, jų paskirtis (kaip ir morkų, pastarnokų, burokėlių ar nakvišų) vienintelė – sukaupti kuo daugiau maisto medžiagų kitiems metams, kad antrametis augalas užaugtų kuo vešlesnis ir subrandintų kuo daugiau sėklų.

„Tik tuo atveju, jei sėklos plačiai pasklis, sklype gali prisidauginti varnalėšų. Tad visas suvalgysite, o sėkloms pasiliksite vieną ir jas laiku nurinksite, galite gyventi ramiai – varnalėšos jūsų žemės neokupuos“, – šypsojosi pašnekovė. Ji priminė, kad nežinant, augalas valgomas ar ne, nereiktų ragauti nei lapų, nei šaknų.