Černobyliečiai. Dulkėmis padengtas istorijos puslapis, nematomais virtę žmonės(1)

Praėjo 28 metai nuo tada, kai septyni tūkstančiai lietuvių priverstiniu būdu buvo išvežti tvarkyti Černobylio atominės elektrinės avarijos padarinių. Nors įstatymu pripažinta, kad ten buvę asmenys yra tolygūs politiniams tremtiniams, tačiau tokių pačių lengvatų jie neturi. Kurį laiką jie turėjo atskirą gydymo centrą, tačiau pastaruoju metu medikai net nenori atsirandančių susirgimų susieti su gautos radiacijos kiekiais. Daugelis černobyliečių panyra į priklausomybes, tarp jų dažnos savižudybės. Nežinia kieno siekis neigti to meto padarinius ir nenoras stebėti šių žmonių sveikatos būklės veda prie keistų ir kurioziškų situacijų, kai net mirties atveju tenka įrodinėti, jog černobylietis yra nusipelnęs tos vienkartinės išmokos.

Reklama

Černobyliečių vaikai

Vilnietė Daina Kristanavičienė buvo ištekėjusi už černobyliečio. Jos vyras tarnavo Ukrainoje ir net pusę metų likvidavo avarijos padarinius. Jam grįžus pora susilaukė vaikų. Dabar D. Kristanavičienė augina 23 ir 14 metų dukras. Moteris sako, jog anksčiau jos šeima sulaukdavo deramos paramos – vaikai buvo reguliariai tikrinami medikų, turėjo teisę į sanatorinį gydymą, gaudavo jiems reikiamų vitaminų. Medikai žinojo, jog mergaitės yra černobyliečio dukros ir atitinkamai jas stebėjo.

„Dabar gydytojai rėžia į akis, kad niekuo tie mūsų vaikai nėra kitokie. Neva ir kiti jaučia tokius pačius negalavimus, bet mes gi žinome, kad tai dėl tos radiacijos. Mano dukros turi miego problemų, joms nuolat atsinaujina anemijos ir gydyti jas sunku, nes vaistai neveikia. Senieji pediatrai žinojo apie černobyliečių vaikų sveikatos problemas. Jie ieškojo pigesnių ir efektyvesnių vaistų“, - sako D. Kristanavičienė.

Niekam nerūpi

Asociacijos „Lietuvos judėjimas „Černobylis“ sekretorius Antanas Turčinas sako, jog labai greitai pajuto didelės radiacijos poveikį. Černobylyje jis praleido tik du mėnesius ir buvo „nurašytas“, nes jam pasireiškė bronchitas.

„Grįžau su bronchitu, paskui jis virto lėtiniu ir galiausiai išsivystė astma. Dešimt metų turiu astmą. Man yra diagnozuotas ir skydliaukės sutrikimas. Seniau, kai turėjome Vilniuje, Sapiegos ligoninėje, tokį mini centrą žmonėms iš Černobylio, jaučiau, kad mano sveikata kažkam rūpi. Tuomet dalyvaudavau visokiose programose, esu gėręs vokiečių sukurtus medikamentus. Ten galėjome visi lankytis, ten mūsų situaciją suprasdavo“, - sako A. Turčinas.

Jis prisiminė, jog Vilniuje, Kęstučio gatvėje, veikė ir specialus centras černobyliečių vaikams. Šiuo metu nevyksta jokia apskaita, todėl nėra aiškus mirusių černobyliečių skaičius, ką jau kalbėti apie jų vaikų skaičių, jų ligų statistiką ir pan.

Pasak D. Kristanavičienės, ji žino, jog kai kurie černobyliečiai yra susilaukę ir trijų, ir net septynių vaikų.

„Mano dukros didžiuojasi, kad jų tėtis buvo Černobylyje. Jis juk gelbėjo pasaulį. Dabar vaikai nieko nežino apie tą istorijos puslapį. Juk vadovėliuose tam skirtos vos dvi pastraipos. Mažesni vaikai sužinoję net pasako: „Fu, tu radiacija, pasitrauk, dar užkrėsi“, - sako D. Kristanavičienė.

Deklaruojama pagalba

Buvę Černobylyje asmenys atskiru įstatymu yra prilyginti politiniams kaliniams, tremtiniams, tačiau, deja, įstatymas neveikia. „Pavyzdžiui, politiniai kaliniai ir tremtiniai turi teisę lengvatinėmis sąlygomis įsigyti viešojo transporto bilietus, mes neturime“, - teigia Europos černobyliečių paramos fondo steigėjas Anatolijus Zarovskis.

Judėjimo „Černobylis“ sekretorius A. Turčinas pasakoja apie kitą kuriozinę situaciją: „Jau kuris laikas gydymo įstaigose niekas nefiksuoja, kad sveikatos sutrikimas žmogui išsivystė dėl radiacijos, gautos Černobylyje. Tad teoriškai įrodyti, kad susirgai ir numirei dėl ligos, kurią sukėlė buvimas Černobylyje, labai sudėtinga. O yra numatyta žmogui vienkartinė išmoka jo mirties atveju, jeigu įrodoma, kad jis mirė nuo ligos, sukeltos gautos Černobylyje radiacijos. Teisinis aplaidumas ar kvailos pastangos sutaupyti?“

Kenkėjiška veikla

Daktaras Gediminas Rimdeika, Europos černobyliečių paramos fondo viceprezidentas, ilgą laiką vadovavo černobyliečių medicinos centrui. 1991 m. tokį centrą jis įkūrė kartu su Rimu Kutra.

„Paskutinius penkerius metus tas centras dirbo tik pavienių medikų entuziastų dėka. Japonai mums labai padėjo kuriant diagnostikos ir gydymo bazę. Kai mes su kolega nuvykome į tarptautinę konferenciją prieš vandenilinį ginklą, japonai negalėjo suprasti, iš kur čia mes ir ko mes kalbame apie padarinius mūsų šaliai. Pasiėmėme žemėlapius ir parodėme, kaip debesis per Lietuvą keliavo du kartus – pirmą kartą ėjo į Švediją, paskui grįžo atgal. Tuos, kurie nukentėję nuo radiacijos, japonai vadina hibakušais. Jie suprato, kad ir Lietuvoje yra hibakušų, ir kad jiems reikia pagalbos“, - sako G. Rimdeika.

Medikas prisimena kolegų japonų primygtinį siūlymą registruoti visus ligos atvejus, stebėti ir sekti kiekvieną, kuris buvo Černobylyje. „Jie labai akcentavo, jog būtinas toks stebėjimas, nes tos žinios liks ateities kartoms. Jie tikėjo, kad daugiau tokių baisių nutikimų nebus. Deja... Netrukus minėsime penkerius metus po tragedijos Fukušimos atominėje elektrinėje. Kitais metais bus 70 metų po Hirosimos ir Nagasakio katastrofos. Kolegos iš Japonijos mano, kad ir 70 metų nėra pakankamas laiko tarpas, kad galima būtų įvertinti visus padarinius žmogaus sveikatai. O mūsų šalyje nėra jokio stebėjimo, nebekaupiama jokia informacija apie žmonių sveikatos būklę, jų ligas, jų gydymo eigą, jų savijautą. Didžiausia kenkėjiška veikla pavadinčiau politikų sprendimą nebekaupti informacijos apie Černobylio pasekmes“, - sako gydytojas G. Rimdeika.

Ar mums reikia tos atominės?

Minint mirusiuosius, dalyvavusius Černobylio tvarkymo darbuose, neišvengiamai imama kalbėti apie valstybinius planus statyti dar vieną atominę elektrinę Lietuvoje. Lietuvos žaliųjų partijos pirmininkas Linas Balsys šiuo klausimu pasisako kategoriškai: „Tai zombiškas projektas. Dabar prisidengiama galima Rusijos grėsme. Tačiau jeigu būtų pastatyta ar jau veiktų atominė elektrinė Lietuvos teritorijoje, Rusijos grėsmė mūsų valstybės atžvilgiu dar labiau padidėtų. Yra labai didelė teroristinio akto grėsmė. Taip pat grynas melas, kad tai išsigelbėjimas nuo energetinės priklausomybės nuo Rusijos. Atominiai elektrinei kuras būtų perkamas būtent iš Rusijos. O mes juk turime puikius energetinius ryšius su Skandinavijos šalimis, reikia juos stiprinti ir plėtoti. Turime vėjo energetiką, saulės energetika demonstruoja savo potencialą. Latviai ir estai visai neskuba kišti savo pinigų į atominę elektrinę. Pasaulyje tik 15 proc. energijos yra gaunama iš atominių elektrinių, tačiau įvykus katastrofai jos padarinius pajunta visi planetos gyventojai. O atominių elektrinių atveju nėra jokių saugumo garantijų – vieną kartą avarija įvyksta dėl žmogaus klaidos, kitą kartą dėl gamtos stichijų“.

Užsidaro

Pirmadienį Seime vyko apdovanojimų nusipelniusiems černobyliečiams dalijimas. Susirinkusieji sutarė, jog esamas susiskaldymas tarp pačių černobyliečių nepadeda jiems bendruomeniškai ginti savo interesų.

Pasak Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkės Dangutės Mikutienės, svarbu, kad žmonės, atlikę tokį žygdarbį, turėtų motyvaciją gyventi.

„Blogiausios tos ligos, kurių nematyti. Černobyliečiai serga vidumi – jie užsidaro, užgniaužia jausmus, juos kamuoja depresija, jie pasineria į priklausomybes, žudosi. To neturėtų būti šalyje, kuri rūpinasi savo piliečiais“, - sako asociacijos „Lietuvos judėjimas „Černobylis“ sekretorius A. Turčinas.