Chirurgijoje pritaikytas naujas metodas – skausmo malšinimas šalčiu

Krioanestezija, arba ūminio pooperacinio krūtinės ląstos skausmo gydymas šalčiu, – nauja procedūra Lietuvoje. Ji taikyta pacientams, kuriems buvo išsivysčiusios krūtinės ląstos deformacijos – įduba krūtinės ląsta – ir buvo reikalinga chirurginė šios deformacijos operacija.

Reklama

Skausmas, kurį patiria pacientai po įdubos krūtinės operacijos, yra laikomas vienu iš stipriausių skausmų. Krioanestezijos (gr.kryos– šaltis) tikslas – laikinai užšaldyti tarpšonkaulinio nervo dalį užblokuojant skausmo impulsų eigą.

„Naudodami krioanesteziją sumažiname paciento lėtinio pooperacinio skausmo riziką, nors nuskausminamųjų vaistų skiriama mažiau, sutrumpiname paciento gydymo ligoninėje laikotarpį“, – sako Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų vaikų ortopedijos ir traumatologijos skyriaus vedėjas gydytojas ortopedas traumatologas dr. Giedrius Bernotavičius.

Šios procedūros – krioanestezijos, arba ūminio pooperacinio krūtinės ląstos skausmo malšinimo šalčiu, – metu užšaldomi tarpšonkauliniai nervai, procedūros metu jie nėra pažeidžiami ir šalčio poveikiui praėjus, nerviniai impulsai vėl perduodami be kliūčių.

Kaip vyksta nervų užšaldymas?

Vienas nervas užšaldomas per 120 sek., užšaldymo temperatūra – nuo -50°C iki -70°C. Prieš įdubos krūtinės operaciją rekomenduojama užšaldyti tarpšonkaulinius nervus, esančius tarp 4 iki 9 šonkaulių. Užšaldyto nervo „atšilimas“, t.y. atsinaujinimas, vyksta palaipsniui – tarpšonkaulinio nervo veikla regeneruojasi 1–1,5 mm per savaitę greičiu. Svarbu tai, kad krioanestezijos metodu gaunamas ilgalaikis nuskausminimas – net kai tarpšonkaulinis nervas visiškai „atšyla“, skausmo pojūtis blokuojamas dar keletą mėnesių. Krioanestezija gali būti taikoma esant kaulų lūžiams, taip pat ir širdies-kraujagyslių chirurgijoje.

Įdubos krūtinės diagnozė: dažniausiai tenka gydyti paauglius

Krūtinės ląstos deformacijas gana lengva pastebėti, todėl tėveliai gana anksti pamatę šios patologijos požymius kreipiasi konsultacijoms į vaikų chirurgus ar vaikų ortopedus. Iš visų krūtinės ląstos pakitimų dažniausiai sutinkama įdubos krūtinės forma. Ši patologija dažniau vargina berniukus ir tyrimų duomenimis įvairaus laipsnio įdubą krūtinę diagnozuojame 0,1–0,5 proc. vaikų.

Apie trečdaliui vaikų įdubos krūtinės požymiai pastebimi gana ankstyvame amžiuje, tačiau, kaip taisyklė, ši patologija pradeda ryškėti paauglystėje, kada pakitimai tampa labai pastebimi, todėl dažniausiai tenka konsultuoti 11–13 metų amžiaus paauglius.

Nors ir yra manoma, kad šios patologijos priežastys yra genetinės, tačiau šiai dienai nėra testų, kurie patikimai parodytų, kaip ir kiek sparčiai progresuos liga, todėl net ir esant nedideliems pakitimams tikslingas reguliarus gydytojo stebėjimas, kad būtų laiku paskirtas tinkamas gydymas.

Atvykęs į konsultaciją pacientas dažniausiai skundžiasi krūtinės išvaizda, o jeigu deformacija toli pažengusi, tai netgi pavirsta rimta psichologine problema: pradėjęs kompleksuoti dėl išvaizdos paauglys vengia socialinių situacijų, kada aplinkiniai, ypač bendraamžiai, gali pastebėti šią bėdą – nenori sportuoti, lankyti baseiną, vasarą maudytis gamtoje ir pan. „Tai yra ne tik estetinė problema, į kurią itin jautriai reaguoja paaugliai, – sako dr. G. Bernotavičius. – Kalbant su pacientu išryškėja ir rimtesnės bėdos – greitas nuovargis, oro trūkumas, krūtinės skausmas fizinio krūvio metu ar menkesnė ištvermė sportuojant lyginant su bendraamžiais. Tokiems pacientams atlikę tyrimus aptinkame tiek plaučių, tiek širdies bei stambiųjų krūtinės kraujagyslių spaudimo požymius. Atlikę tyrimus įvertiname paciento sveikatos būklę sudarome būklės stebėjimo arba gydymo planą: jei įdubimai nedidelio laipsnio ir klinikinių simptomų nėra, paciento sveikatos būklė stebima, gali būti skiriami neinvaziniai gydymo metodai, kineziterapija, tačiau jeigu pakitimai sparčiai progresuoja, lieka vienintelis gydymo būdas – chirurginė korekcija.“

Šiuo metu auksinis gydymo standartas – minimaliai invazinė krūtinės ląstos deformacijos korekcija. Jos metu deformacija koreguojama per nedidelius pjūvius, įsriegiami specialūs implantai, kurie stabilizuoja koreguotą deformaciją bei neleidžia jai progresuoti. Paprastai implantai paliekami 2–3 metams ir praėjus šiam laikui pašalinami. Prie implantų pacientai pakankamai greitai pripranta ir po reabilitacijos sugrįžta į įprastą gyvenimo režimą, netgi gali sportuoti, tiesa, rekomenduojama vengti kontaktinio sporto.

Pasak gydytojo ortopedo traumatologo dr. G. Bernotavičiaus, labai svarbu laiku „pagauti“ progresuojančią deformaciją, dažniausiai tai – ankstyva paauglystė prieš augimo spurto pabaigą, nes savalaikė operacija užtikrina ne tik gerus klinikinius, bet ir kosmetinius rezultatus. Žinoma, operuojami ir vyresnio amžiaus, dideles ar asimetrines deformacijas turintys pacientai, tačiau tokiais atvejais reabilitacija ir sugrįžimas į įprastą ritmą užtrunka ilgiau.

Skausmo malšinimą šalčiu patyrusio paciento istorija

15 metų elektrėniškiui Arminui atlikta įdubos krūtinės korekcijos operacija, kurios skausmams mažinti pritaikytas Lietuvoje naujas metodas – krioanestezija. Apie sūnaus istoriją pasakodama mama Jūratė sako, kad jos sūnui prieš operaciją ši procedūra buvo taikoma siekiant išvengti didelių skausmų pooperaciniu ir gijimo laikotarpiu: „Prieš 2021 m. šv. Kalėdas radau straipsnį apie gydytoją Giedrių Bernotavičių, kuris atlieka įdubos krūtinės korekcijos operacijas. Apie šalčio procedūrą gydytojas mums papasakojo 2022 m. rudenį, prieš operaciją. Jis viską išsamiai išaiškino – kokia tai procedūra, ko ja siekiama ir kokio efekto galime tikėtis. Man svarbu buvo ir tai, kad sūnus labai pasitikėjo gydytoju. Todėl bendru sutarimu – kartu su sūnumi – sutikome su tokiu gydymo planu.“

Mama pasakoja, kad sūnus baimės nerodė, tačiau viduje, tikriausiai, jautė nerimą, nes žinojo, kad laukia sudėtinga ir skausminga operacija. „Be šaldymo procedūros, kuri buvo pradėta iki operacijos likus parai, pooperacinius skausmus iškęsti būtų labai sunku. Po vadinamosios šaldymo procedūros ir operacijos Arminas jau kitą dieną galėjo atsistoti! Kiti pacientai, kuriems nebuvo taikyta krioanestezija, po tokių operacijų sunkiai galėdavo pajudėti lovoje, atsistoti – jokios galimybės. Todėl šaldymo efektas buvo išties akivaizdus.”

Kodėl sūnui susiformavo įduba krūtinė – neaišku. Krūtinė ėmė deformuotis, kai berniukui buvo pusė metų: „Arminas pradėjo sėstis ir gydytoja pastebėjo krūtinės pokyčius. Džiaugiamės, kad sūnaus krūtinė dabar graži, jis laukia reabilitacijos procedūrų – reikia sustiprėti fiziškai.“