Cukatos - vienas iš būdų atsisakyti chemija pagardintų saldumynų

Cukatos - cukraus sirupe virti ir išdžiovinti vaisiai. Cukatos turi gilią istoriją. Atkeliavusios iš Rytų į Europą, jos greitai tapo populiarios Viduržiemio jūros pakrančių regione, o vėliau paplito Vidurio ir Šiaurės Europoje. Istorinėse kronikose galime aptikti įdomų faktą: 1386 m. Jogailos rengtai puotai iš Kijevo buvo atvežta sausos uogienės, kas, beje, ir buvo cukatos.

Cukatoms gaminti tinka visi kieti citrusiniai vaisiai ir ne tik vaisiai. Moliūgai, burokėliai, morkos ir net cukriniai runkeliai gali būti puikia cukatų žaliava. Tiesa, esant didelei galimų žaliavų gausai, mes galime susidurti ir su „gamintojais – stebukladariais“.

Taigi, pirkdami cukatas, pirmiausia prisiminkime – raudonų, žalių ar mėlynų ananasų nebūna, kaip nebūna ir violetinių apelsinų ar geltonų kivių. Ir jei jau cukatos yra nebūdingos spalvos, tai akivaizdu, kad gamyboje buvo naudoti sintetiniai dažikliai. Dar blogiau, kai dažiklis atitinka natūralią vaisiaus spalvą, ir jūs tiesiog neatkreipiate dėmesio į tai, kad produktas yra „pagražintas“.

Kad nustatytumėte, ar jūs tikrai įsigijote natūralias cukatas, ar vis tik – dažytas, pamirkykite cukatas į dubenį su karštu vandeniu. Jei vanduo pradėjo keisti spalvą – žinokite, kad jūsų pirkti saldumynai yra dažyti. Priminsiu, kad cukatų gamybos technologijoje yra numatytas apdorojimas temperatūra ir, jį panaudojus, pavojus prisivalgyti sintetinių dažiklių padidėja.

Vieni vaisiai cukruje „virsta“ kitais

Beje, viena iš žinomesnių gudrybių, susijusių su dažikliais cukatose, yra ananasų šerdžių „virsmas“ kiviais ar kitais vaisiais. Minkštosios ananasų dalys mums žinomos kaip džiovinti žiedai, o štai kietos ir nekvapnios ananasų šerdys, išvirtos kartu su aromatizatoriais ir dažikliais, po to – išdžiovintos, jau visiškai neprimena menkavertės žaliavos.

Bet ir šis triukas nėra maisto pramonės technologų profesionalumo viršūnė. Cukatos – sąlyginai brangus produktas, todėl yra falsifikatorių taikinys. Gali atsitikti ir taip, kad įmetę cukatas į vandenį (dažikliui nustatyti), po kurio laiko vandenyje... cukatų nerasime! Jokio stebuklo čia nebūtų, tiesiog tektų susitaikyti su tuo, kad jus įžūliai apgavo. Vietoje tikrų vaisių jūs gavote cukruotų želatinos gabaliukų, išmirkytų aromatizatoriuje ir išdažytų. Be abejo, tokių „cukatų“ naudojimas, švelniai tariant, nerekomenduojamas.

Perkant cukatas, jas spustelėkite ir atkreipkite dėmesį į tai, ar neišsiskiria skystis. Jei taip, tai tokie vaisiai nėra tinkami vartojimui, nes skystis parodo, kad produktas buvo pagamintas pažeidžiant technologinius reikalavimus arba buvo netinkamai saugomas, todėl gali būti užterštas žalingomis bakterijomis ar kitais mikroorganizmais.

Sveika ar ne?

Kartais prekybininkai sąmoningai laiko cukatas drėgnoje aplinkoje, nes kiekvienas papildomas gramas vandens atneša papildomą svorį, o kartu ir papildomas pajamas. Tiesa, pernelyg sausi ir trapūs cukatai taip pat nėra geras produktas. Tokiu atveju didelė tikimybė, kad jis saugomas ilgai ir  jo skonis bei maistinės savybės yra suprastėjusios.  Ir nors cukatos yra ilgo galiojimo produktas, kurį be baimės galite vartoti metus (jei laikysite jas hermetiniuose sausuose induose), tačiau vis tik parduotuvėje atidžiai apžiūrėkite produktą -ar jis nepasenęs?

Dažnai cukatomis keičiami įprastiniai saldainiai ir tai – visai teisingas veiksmas, nes, nepaisant galimų nedidelių pavojų, apie kuriuos galėjote pasiskaityti aukščiau, cukatos – neabejotinai sveikesni saldumynai už gausiai chemija pagardintus saldainius, šokolado batonėlius ar konditerines plyteles.

Tačiau piktnaudžiauti cukruotais vaisiais irgi nevertėtų. Vis tik cukraus kiekis juose kartais siekia ir 80 proc. Beje, yra gaminamos ir mažo cukringumo cukatos, kurių sudėtyje yra vos 20 proc. cukraus, tačiau jos yra brangesnės už įprastines, turi trumpesnį galiojimo laiką ir kartais gali būti papildomai apdorotos konservantais, nes konservuojančio cukraus poveikio tokiam produktui nepakanka. Bet kokiu atveju apie cukrų nevalia pamiršti, todėl mėgaukitės cukatomis saikingai.

Vitalijus Balkus