Dainius Pūras: „Būdamas vyriausiasis krašto specialistas aš nežaisiu“ (2)

Turintis patirties eiti vyriausiojo krašto specialisto pareigas Santariškių klinikų Vaiko raidos centro konsultantas, Lietuvos vyriausiasis vaikų ir paauglių psichiatras prof. dr. Dainius Pūras sako nesiimsiąs atsakomybės už vykdomosios valdžios klaidas, bet patarimų, kaip atgaivinti vaikų psichiatriją, negailėsiąs, jei tik nebus žaidžiama pagal tarybinių laikų taisykles.

„Su šia ministerija sutarėme įsipareigoti plėtoti vaikų  ir paauglių psichiatriją. Tačiau didžiausią problemą matau, kad nebūtų žaidžiama, kaip tarybiniais laikais. Tada būdavo toks žaidimas: jei vyriausiasis specialistas aktyvus, visuomeniškas, visos jo kuruojamos srities problemos tvarkingai jam  būdavo sugrąžinamos atgal. Ir galų gale pasakoma, kad  jis už jas atsako. Šito žaidimo aš nežaisiu.

Jei Lietuva save gerbia kaip valstybę, ji privalo užtikrinti tinkamos pagalbos pacientams būdą. Ypač kai kalbama apie vaikų psichiatriją. Vaistukus skirti daug kas moka, bet kai tik prabylame apie psichiatriją be medikamentų, tuoj pasigirsta: „Oi, ne. Pas mus to nėra“. Ar aš kaltas, kad  pas mums to nėra?! Jei ir dabar bus taip, kad  po kiek laiko ministerija nukreipinės gyventojus į vyriausiuosius specialistus, bus labai negerai. Tačiau tikiuosi, kad  taip nebus.

Specialistas ekspertas teikia rekomendacijas, ir negali niekas jo pradėti šokdinti, kad jis to ar ano nepadarė. Iš anksto užsiimu prevencija, kad taip nenutiktų ir šįkart, nes jau yra kai kurių ženklų. Pavyzdžiui, iš to, kiek įvairiausių raštų mums Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) siunčia ir siunčia. O rekomendacijoms įgyvendinti reikia gerai apmokytos ir apmokamos darbuotojų komandos. Gal kas nors ir turi galimybių skirti papildomą laiką tokiems darbams, bet aš sutikau būti vyriausiuoju specialistu tik todėl, kad mano garbės reikalas man gyvam dar esant išjudinti vaikų ir paauglių psichiatriją. Juk čia – ne kardiologija. Gi yra Lietuvoje prestižinės medicinos sritys vien dėl to, kad turi tokį pavadinimą, o yra sričių, kaip ir mūsų, kur 23 metus mums vis reikėjo atsakyti į klausimą: „O kas jūs tokie esate?“.

Tačiau dabar, skelbiama, netolygumai tarp skirtingų medicinos sričių bus mažinami. Tuo labiau kad vaikų ir paauglių psichiatrija įtraukta į prioritetinių medicinos sričių sąrašą.

Ir aš žinau, kokios pasaulyje praktikos taikomos, bet iki šiol mums vis buvo atsakoma: „Mes – ne švedai. Mes – ne vokiečiai“. Tad kodėl kardiologijoje galime dirbti kaip vokiečiai?

Aš nusiteikęs ryžtingai ir sutinku būti vyriausiuoju specialistu kaip ekspertas, o ne įkinkytas arklys. Juk kam tada SAM samdomas personalas? Todėl iš anksto ir kalbu apie tai.

O atlyginimas už vyriausiojo specialisto darbą – tik antraeilis dalykas. Tai priklauso jau nuo susitarimo, nuo laiko sąnaudų.

Kita vertus,  kelerius metus laikas Sveikatos apsaugos ministerijoje buvo sustojęs. Buvo laikomasi nuostatos: „Kas ministerijoje nedirba, tas ir negali gauti algos“. Nors kitos ministerijos įvairiuose projektuose tuo pat metu dalyvaudavo. Tad jeigu SAM turi prioritetines sritis, tegu parengia projektą ir iš šalies paskatina specialistus, o SAM darbuotojai tegu nesako, kad  mes, vyriausieji krašto specialistai, atsakingi už vykdomosios valdžios veiklą“.

Dainių Pūrą kalbino ir jo mintis užrašė Ligita Sinušienė