Dainius Pūras: kas demoralizuoja sveikatos apsaugos sistemą (2)

Vaikų ir paauglių psichiatras, dėstytojas, buvęs Jungtinių Tautų Vaiko teisių komiteto narys, Vilniaus universiteto Vaiko raidos centro konsultantas Dainius Pūras nebijo likti balta varna. Gydytojas kritiškai vertina   Lietuvoje susiklosčiusią sampratą apie medikų solidarumą ir yra įsitikinęs, kad būtent priešingi, o ne „varnas varnui akies nekerta“ pobūdžio susitarimai, gali išgelbėti ne tik Lietuvos sveikatos apsaugos sistemą, bet ir pačių medikų gerovę.

Reklama

Kodėl žmonės kritikuoja poliklinikas, ligonines, o gydytojai guodžiasi, kad jų darbo sąlygos nepakeliamos? Ar tai dėl prasto sveikatos apsaugos sistemos finansavimo?

 Mano, kaip gydytojo, vaidmuo turėtų pasibaigti tuo, kad teikiu pagalbą pacientams. Vis dėlto manau, kad kam nors turi rūpėti ir sveikatos sistemos kokybė, o ne vien kaip gydyti konkrečius pacientus. Lietuvos bėda yra ta, kad vis pritrūksta kritinės masės žmonių, kurie nebijotų pasakyti, kokių esminių pakeitimų reikia sveikatos politikoje. Aš matau prasmę apie tai viešai kalbėti.

Nebijote likti nesuprastas? Juk medikai vadinami vienais iš solidariausių savo profesijos gynėjų.

 Taip, užėmus tokią poziciją populiariu netapsi ir sėkmingos karjeros gali nebesitikėti. Vis dėlto turiu vilties, kad tai nėra beprasmiška veikla ir kad nemažai žmonių panašiai mąsto.

 Tikiu, kad, jeigu norime sėkmingai siekti geros visuomenės sveikatos,  tai pirmiausia pati sveikatos sistema turi būti sveika. Jei sistema serga, tai sudėtinga veiksmingai padėti pacientams. Dažnai žmonės nemėgsta mąstyti ir veikti sisteminiu lygiu. Bet jei miškas yra nesveikas, tai ir medžiai nebus sveiki.

Sveikatos politika Lietuvoje iki šiol tokia,  kad bandoma vien gydyti simptomus, bet reikia pradėti nuo giluminių  sistemos neįgalumo priežasčių. Kol nėra susitarimo apie tai atvirai kalbėti, skaidrumo, paviešinant sistemą užvaldžiusių grupių interesus, manau, kad mūsų sveikatos apsaugos sistemai skiriamos didesnės lėšos ne padeda, o kenkia viešam interesui.

Drąsu, bet gal galite įvardinti, kas žlugdo valstybės sveikatos politikos įgyvendinimą?

Politikai daro tai, ką jiems pataria  medikų elitas. Kai sveikatos sistema reikliai neprižiūrima – ji tampa juodąja skyle. Dabar Lietuvoje ją prižiūri gydymo įstaigų steigėjai. Bet užuot prižiūrėję  steigėjai draugauja su ligoninių administracijomis ir jas proteguoja. Administracijos atsilygina  pagerintais būdais aptarnaudamos pačius politikus ir jų gimines, draugus bei artimuosius. Taip veikia ydingas ratas, demoralizuojantis sveikatos apsaugos sistemą.

Taip laikosi iš esmės nepakitusi nuo sovietmečio sveikatos sistema, kurioje pavojingai daug juodųjų ir pilkųjų zonų.

Tokioje sistemoje nėra paskatų veikti skaidriai ir etiškai. Visi tik ir galvoja, kaip „patepti“ arba „su kuo susitarti“, kad gautų pagerintas paslaugas pažeidžiant oficialias žaidimo taisykles.

Lietuvoje veikia specializuotos medicinos interesų grupės (geriausiai sekasi kardiologijos ir širdies chirurgijos atstovams, keliasdešimt kitų grupių siekia sekti jų pavyzdžiu), pramušinėjančios milijonines investicijas savo sričiai. Taip visi siekia sau kuo didesnio finansavimo, o politikai šiam spaudimui nesunkiai pasiduoda, gal net nesuvokdami, kad su viešuoju interesu tai neturi nieko bendra.  Politinių sprendimų priėmimas remiantis ne šiuolaikiniais sveikatos ekonomikos, etikos ir vadybos principais, o „po kilimu“ susitarus pagal principą „mes - jums, jūs - mums“,  sargdina visą sveikatos sistemą.

Kitose šalyse yra kitaip?

 Kiekvienoje šalyje žmonės kritikuoja savo sveikatos sistemą. Bet vis dėlto veiksmingesnės sistemos yra ten, kur pasiekta skaidrumo, ir ten, kur pavyko suderinti socializmo ir kapitalizmo geriausius bruožus. Pavyzdžiui, Švedijoje.

Lietuvoje gajus mitas, kad privati medicina – tai medicina, skirta turtingiesiems žmonėms už medicinos paslaugas susimokėti iš savo kišenės. Bet iš tikrųjų turėtų būti nesvarbu, kokia yra nuosavybės forma – ar paslaugas teikia valstybinė įstaiga, ar privati. Svarbu, kad būtų konkurencija. Lietuvoje iki šiol proteguojamos valdiškos gydymo įstaigos, ir turėdamos tokį „stogą“ jos nesuinteresuotos veikti skaidriai.

Dirbate su studentais. Ką apie situaciją jų darbinėje erdvėje mąsto jie?

Vilniaus universiteto Medicinos fakultete dėstau vaikų ir paauglių psichiatriją ir visuomenės psichikos sveikatą, Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute – sveikatos politiką.

Sveikatos politikos kursas yra laisvai pasirenkamas ir kasmet jį išklauso po keliolika studentų. Jie susipažįsta su svarbiausių sveikatos politikos dėsnių ir mitų įvadu. Vienas iš gajausių mitų – kad sveikatos politika turi būti kitokia nei kitos politikos. Iš tikrųjų ji turi paklūsti tiems patiems vadybos, etikos ir ekonomikos dėsniams. Iki šiol Lietuvoje yra kitaip, ir interesų grupėms, užvaldžiusioms sveikatos sistemą, pavyksta blokuoti esmines permainas. Jaunimas turi apie tai žinoti.

Visi studentai iš savo patirties žino Lietuvos sveikatos sistemos absurdiškumo pavyzdžių. Kaip ir visi Lietuvos gyventojai, jie žino, kad šioje srityje egzistuoja dvi realybės. Viena yra įstatymuose ir patvirtintose strategijose, kita – kasdienybėje. Pastarosios realybės nežino turbūt tik politikai.

Kaip politikai mato situaciją?

Jie žino, kad reikia visada paspausti papildomą mygtuką ir tada jie sau ir saviems žmonėms gaus gerų sveikatos paslaugų. Bet tai nėra didžiausia bėda. Didžiausia bėda yra ta, jog rimti politikai nemato galimybių, kad Lietuvos sveikatos sistemoje įmanomos esminės permainos. Tas bejėgiškumas kelia nerimą.

Tai ką daryti, kad nusipelnytume kitokios medicinos?

Vis pritrūksta valios, kad situacija būtų pakeista.  Net sunku pasakyti, kas labiau nusivylę – medikai ar pacientai. Medikams savotiškai sunkiau, nes jie geriausiai žino visas „viešąsias paslaptis“, t. y. kaip realybėje iškreipiamos sveikatos politikos kryptys. Daug aktyvių medikų būtent dėl tokios nesveikos sistemos yra išvykę dirbti kitur.

Geriausias modernios sveikatos politikos įgyvendinimo būdas – savireguliacija. Aš netikiu visokių antikorupcinių komisijų efektyvumu, tai primena lapės tvarkymąsi vištidėje. Tikiu savireguliacijos mechanizmu. Reikėtų, kad medikai tarpusavyje susitartų, jog netoleruos tokių kolegų, kurie elgiasi neetiškai ir gadina medikų profesijos reputaciją.

Deja, iki šiol Lietuvoje galioja keistas solidarumo supratimas, kad varnas varnui akies nekerta. Pakalbėjęs atviriau, gali būti įvardintas kaip skundikas. Šiaip jau šiuolaikiniame pasaulyje pranešimas apie kitų žmonių nusikalstamą ar neetišką veiklą laikomas pilietiškumo požymiu.

Ar visuomenė kaip nors galėtų prisidėti prie situacijos gerinimo?

Visuomenė susideda iš pacientų ir žmonių, kurie dar nėra pacientai. Mūsų sveikatos politikos paradoksas yra tas, kad žmonės aktyvūs tampa tik tada, kai suserga jie

patys arba jų artimieji. Tada jie buriasi į aktyvias organizacijas. Lietuvoje jos įsitraukia į kovą dėl brangiausio gydymo.

Trumpai tariant, yra apie šimtą brangių ligų ir jų brangiausio gydymo siekiančių organizacijų. Pasaulyje ir Europoje visi seniai suprato, kad įgyvendinusi visų jų lūkesčius valstybė bankrutuotų. Nė viena valstybė neturi tiek lėšų, todėl kuria filtrus, susitaria, kad nebūtų piktnaudžiaujama sveikatos priežiūrai skirtais ištekliais ir kad brangiausios technologijos būtų taikomos tik sunkiausiems atvejams.

Kiekvieno asmens liga jam yra sunkiausias atvejis. Kaip išlaviruoti tarp interesų?

Didžioji sveikatos apsaugos priežiūros atvejų dalis – iki 80 proc. – turi baigtis pirminiame sveikatos apsaugos lygyje. Todėl  ypatingas dėmesys turi būti skiriamas šeimos gydytojo institucijai. Kol mūsų visuomenė – tiek medikai, tiek pacientai – šaipysis iš šeimos gydytojų, kol bus masiškai apgaudinėjama sistema ir „gudraujama“ ieškant  būdų patekti pas specializuotus medikus, tol stigs lėšų sunkiausiems atvejams rimtai gydyti ir tol tęsis moralinė sveikatos sistemos krizė.

Didžiausia bėda, kad žmogus susidūręs su sveikatos sistema nebesuvokia, jog jis yra valstybės dalis. Vyrauja požiūris, kad yra normalu pacientui su gydytoju kartu apgauti sistemą. Lietuvoje iki šiol populiaru manipuliuoti diagnozėmis siekiant neįgalumo ar kad būtų kompensuoti vaistai. Būtų laikas suvokti, kad taip elgdamiesi apgaudinėjame ne ką kitą, o patys save, nes tokio elgesio rezultatas yra prasta sveikatos priežiūros sistema.

Kai būnu svetur ir bendrauju su žmonėmis, einančiais aukštas pareigas valstybės valdyme ar kitose visuomenės srityse, visuomet klausiu, kur jie kreipiasi, kai kas nors nutinka jų ar jų šeimos narių sveikatai. Jie nesupranta mano klausimo. Ir stebėdamiesi sako, kad kreipiasi tik į šeimos gydytoją. Jie supranta, kad kas šeštas susidūrimas su specializuota medicina sukelia komplikacijų. Tai senokai įrodyta moksliškai. Būtų gerai, kad lietuviai suvoktų, jog dažnas naudojimasis medicina – ar tai būtų vaistai, ar sudėtingos diagnostinės ir gydymo procedūros, ar gulėjimas ligoninėje – sveikatos neprideda.

Buvote Jungtinių Tautų Vaiko teisių komiteto narys ekspertas. Kokios patirties įgijote?

 Nuo 2007 m. iki šių metų pradžios tris kartus per metus vykdavau į Ženevą, kurioje vykdavo šio komiteto sesijos. Susipažindavome su įvairių šalių vaikų teisių apsaugos problemomis ir pateikdavome rekomendacijas. Tad turėjau galimybę palyginti Lietuvos situaciją pasauliniame kontekste.

Mes jau seniai nebeturime tokių problemų, kaip, pavyzdžiui, didelis kūdikių ir vaikų iki 5 metų mirtingumas. Yra šalių, kur džiaugiamasi bent kiek sumažėjusiu vaikų mirtingumu, kur vaikams į rankas duodamas ginklas ir jie kariauja, kur jie badauja, kur jų niekas neskiepija. Lietuvoje šios problemos buvo išspręstos dar sovietmečiu.

Bet Lietuvoje yra didelis patyčių, savižudybių skaičius, itin prasta vaikų psichikos sveikata. Būtina   ryžtingai keisti vaikų sveikatos apsaugos prioritetus. Deja,  jie vis tokie pat, kokie buvo prieš 50 metų. Suomija jau prieš tris dešimtmečius suprato, kad ėmė vyrauti ne infekcinės ar širdies bei kraujagyslių ligos, o psichikos ir elgesio sutrikimai, ir iš esmės pakeitė sveikatos apsaugos finansavimo prioritetus. Taip kituose kraštuose iš esmės pasikeitė ir medikų rengimo sistema. Lietuvoje tokių permainų iki šiol nėra.

Galima būtų pagirti tik Švietimo ir mokslo ministeriją, kuri ėmėsi ryžtingai vykdyti patyčių prevenciją mokyklose.  Patyčios yra rimtas iššūkis vaikų sveikatai ir raidai. Visame pasaulyje patyčios yra ir buvo, bet kitose šalyse aktyviau su tuo kovojama jau seniai, kai Lietuvoje ilgą laiką net buvo manoma, kad jos ir turi būti, kad patyčios grūdina asmenybę ir panašiai.

Ar, be patyčių, kaip nors dar pažeidžiamos Lietuvos mažųjų piliečių teisės?

Vaikų, ypač vaikų, turinčių psichikos negalią, teisės yra dažnai pažeidžiamos. Ypač dėl to, kad jie dar dažnai gyvena internatuose, kūdikių namuose. Jeigu vaikas atsiduria kūdikių namuose, ilgainiui sutrinka jo raida.

Kitose Europos valstybėse teikiama daug paslaugų tėvams, kad jie tinkamai mokėtų auginti vaikus, o jeigu jau vaikui labai nepasisekė su biologiniais tėvais, jam iškart randama nauja šeima, kad tik mažylis neatsidurtų kūdikių namuose. Lietuva labiau turėtų tuo rūpintis, nes mus stipriai lenkia šioje srityje beveik visi kaimynai. Ten vykdomos rimtos reformos, kad kūdikių namų išvis nebūtų. O mūsų šalyje iki šiol veikia senos tradicijos – jeigu jau yra tokia įstaiga, tai jai būtinai reikia surasti vaikų.

Apibendrindamas noriu pasakyti, kad Lietuva turi puikias galimybes išspręsti šias ir kitas problemas. Svarbiausia – atvirai įvardinti problemas bei jų gilumines priežastis ir nebijoti rimtų permainų. Drįstu teigti, kad sveikatos priežiūros sistemoje iki šiol vyko tik reformos imitacija.  Esu optimistas ir tikiu, kad Lietuva netrukus subręs esminėms permainoms sveikatos politikoje.