Dainius Pūras. Sveikatos apsauga – kas laukia po V. Andriukaičio?(2)

Sveikatos sistemos koridoriuose jau senokai aptarinėjama, kas bus kitaip, kai ministro postą paliks Vytenis Andriukaitis. Nors jau paaiškėjo, kad V. Andriukaitį pakeitė Rimantė Šalaševičiūtė, klaustukų išlieka nemažai. Akivaizdu, kad R. Šalaševičiūtei reikės patarėjų ir patarimų, ir artimiausiu metu galbūt jau matysime, kas ir kaip keičiasi bandant tvarkytis su permainoms atsparia, inertiška ir neskaidria sistema.

V. Andriukaitis buvo matomiausias iš visų ligšiolinių sveikatos ministrų. Jo iniciatyvos ir veikla gali patikti ir nepatikti. Taip jau būna, kai siūlomi ir bandomi įgyvendinti rimti politiniai sprendimai. Didžiausia Lietuvos sveikatos apsaugos problema iki šiol buvo tai, kad ministrai stodami prie šios sistemos vairo, pareikšdavo, jog jie politika neužsiims, o tik kilniai rūpinsis kiekvienu Lietuvos žmogumi ir jo sveikata. Todėl ilgainiui Lietuvos sveikatos apsaugos sistema buvo tapusi laivu be vairininko. Tai yra pats pavojingiausias scenarijus. Lietuvos sveikatos apsaugai kaip oro reikia būtent ne lozungų, o aiškios politikos ir skaidraus jos įgyvendinimo. Jeigu politinė jėga laiko save brandžia, tai ji turi aiškiai išdėstyti sveikatos politikos formulavimo principus ir jų įgyvendinimo būdus.

Šįkart mažiau aptarinėsiu temą, kuri buvo dažniausiai minima dėl su V. Andriukaičio iniciatyvų. Tai santykis tarp valstybinės ir privačios medicinos. Net liberaliai mąstantiems reikėtų pripažinti, kad sveikatos apsauga neišvengs nemažos dozės socializmo. Bet kairuoliams vėlgi turėtų būti aišku ir tai, kad to socializmo perdozavus, bet kokią sistemą ištinka Orwello aprašytas scenarijus – kai siekiant lygiavos randasi lygesnių pacientų ir medikų, kurie meistriškai pasirūpina savimi „nemokamos“ medicinos sąskaita.

Diskusija faktiškai vyko apie tai, ar reikia Lietuvos sveikatos sistemai dar daugiau socializmo, nors daug kam atrodo, kad jo ir taip jau šioje sistemoje yra perdaug. Kaip ten bebūtų, turėtume nuoširdžiai padėkoti ministrui V. Andriukaičiui už tai, kad pagaliau prasidėjo rimtos diskusijos apie realų Lietuvos sveikatos apsaugos sistemos modelį. Konstitucinis Teismas čia irgi brandžiai dalyvavo, išmintingai davęs suprasti, kad nei viena kovojanti pusė net nesitikėtų švęsti pergalės. Visi šioje sistemoje – medikai, pacientai, valstybinė medicina, privati medicina – politikai, visuomenė – esame stipriai surišti viena ta pačia virvute. Visi turime mokytis ir pasitikėti vieni kitais, o kartu vieni kitus bei save reikliai prižiūrėti.

Keldamas nepatogius klausimus, ministras V. Andriukaitis atliko svarbų vaidmenį supurtydamas apsnūdusią, kupiną dviprasmybių ir vis dar labai neskaidrią sveikatos sistemą. Atviresnis negu ankstesnių ministrų kalbėjimas apie iki šiol ore pakibusius esminius sveikatos sistemos veikimo mechanizmus jau pats savaime turėtų palaipsniui tapti sistemą gydančiu veiksniu. Pagaliau pradėjo aiškėti, kas sistemoje nori permainų ir kokių,o jeigu nenori – tai kodėl.

Džiugina jaunųjų medikų stiprėjantis balsas. Įdomi ir prasminga buvo jaunųjų medikų ir ministro diskusija apie tai, kur turėtų dirbti studijas baigę medikai. Šioje diskusijoje vėlgi tiesos esama abiejose pusėse. Buvęs ministras teisus, pastebėjęs kad daug jaunų medikų nenori keliauti dirbti į provinciją, nes tikisi susirasti landas didmiesčių medicinos centruose. Jauni medikai teisūs, nes į provinciją reikėtų ne prievarta varyti, o sukurti tokią sistemą, kad visos darbo vietos ir provincijoje būtų motyvuojančios dirbti ir tobulėti, o ne grėstų mediko dekvalifikacija.

Labai svarbu, kad V. Andriukaičio pakelta diskusijų brandumo kartelė nebūtų nuleista žemyn ir kad įsibėgėjęs ilgai lauktas diskursas tęstųsi. Laikas kiekvienai rimta save laikančiai partijai turėti aiškią sveikatos politiką, nes tik tada galima bus siekti nacionalinio susitarimo apie sveikatos apsaugos sistemos viziją. Toks partijų apsisprendimas būtų geriausias priešnuodis nuo korupcinės aplinkos, kai drumstame vandenyje svarbius sprendimus lemia įtakingos grupės, savo interesus politikams pristatantys kaip medicinos stebuklų nuolatinį diegimą.

Jau laikas būtų mums Lietuvoje suprasti, kad brangių medicinos aparatų pilną nacionalinę ligoninę galima surasti kiekvienoje iš prasčiausiai išsivysčiusių besivystančio pasaulio valstybių, ir kad tai nieko bendra neturi su tos tikrąja tos valstybės sveikatos apsaugos situacija. Todėl ministrams nebereikėtų nuolat lankytis tose ligoninėse, o ir tų ligoninių medikus nebūtina nuolat apdovanoti valstybės ordinais už tai, kad jie atlieka darbus pagal savo profesines kompetencijas.

Gerai prisimenu 2000-2002 metus, kai Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto dekano pareigas stengiausi panaudoti uždarai sveikatos apsaugos sistemos valdymo virtuvei pravėdinti. Tuo metu atrodė, kad visai nedaug trūksta iki šiuolaikinių sveikatos politikos principų įtvirtinimo Lietuvoje. Užsienio ekspertai buvo parengę sistemos pertvarkos projektą, pagal kurį Lietuvoje šiandien būtų buvę apie 20 ligoninių. Tai būtų tikros ligoninės, su visais svarbiausiais ligų gydymo profiliais, įskaitant ir psichiatriją. Jos būtų pasiskirsčiusios tolygiai po visus Lietuvos regionus, taip įveikiant socialinę atskirtį. Kiekviena iš jų aptarnautų bent 150 000 gyventojų, ir kiekviena iš jų būtų puiki rezidentūros bazė. Jose galėtų prasmingai dirbti tie jaunieji medikai, kurie dabar pagrįstai vengia važiuoti į provinciją. Būtų išvengta dviejų ydingų kraštutinumų – jokios perspektyvos neturinčių ligoninių mažai gyventojų turinčiuose rajonuose (nes per mažą gyventojų skaičių aptarnaujanti ligoninė neišvengiamai pasmerkta bankrotui ir specialistų dekvalifikacijai), ir per didelės galių ir resursų koncentracijos Vilniaus ir Kauno medicininėse imperijose.

Šioms permainoms tada, prieš 12-14 metų nebuvo lemta įvykti, pasipriešinus interesų grupėms.

Nemažai ekspertų galvoja, kad, palyginus su tais laikais, moderni Lietuvos sveikatos sistemos vizija nutolo. Ypatingai daug problemų susikaupė, politikams jų „nematant“ ir netgi jas skatinant, kai be jokių stabdžių plėtėsi Santariškių klinikos ir Kauno klinikos. Kai tokiose įstaigose, taip pat ir kiekvieną vidaus organą atstovaujančioje profilinėje klinikoje, lovų skaičius ir skiriamų resursų kiekis bent penkis kartus viršija protingas šiuolaikinės sveikatos vadybos rekomendacijas, iškyla realus pavojus, kad jau beveik milijardinį biudžetą valdančios tokių įstaigų administracijos taps nekontroliuojamomis „valstybėmis valstybėse“. Tuomet ir atsitinka, kad tikrąją sveikatos politiką pakeičia mūšiai už tai, kas „paims onkologiją ar neurochirurgiją“, o ministras gali tik tiek, kiek jam leidžiama galėti iš Santariškių ar Kauno klinikų. Susikaupus galioms, resursams ir paslaugoms vien Vilniuje ir Kaune, priėjome situaciją, kai jau svarstoma, kad net Panevėžiui turbūt nepriklauso turėti chirurgijos centrą.

Kai tokiu būdu sveikatos politikos sprendimų galios susikoncentruoja specializuotos medicinos tvirtovėse, neišvengiamai sutrinka pačios sistemos sveikata – investicijų į sistemą skaidrumas ir racionalumas. Dar labiau kenčia tradicinės „našlaitės“ – prevencinė ir socialinė medicina, nors tai turėtų būti tikrieji prioritetai. Kadangi niekas nedrįsta užsiimti nuolat perkamų brangių medicinos technologijų kaštų efektyvumu (galimai subliūkštų nuolatinis trimitavimas pirmuose puslapiuose apie unikalius laimėjimus Lietuvos specializuotos medicinos frontuose), tai ir ligoniai vis dažniau reikalauja būti ištirti ir gydomi ne bet kaip, o pačiais brangiausiais būdais.

Ir aišku, kad „valstybė už visa tai apmokėtų“. Pagarba V. Andriukaičiui, kad ne kartą atvirai įvardino mus visus Lietuvoje priėjus šį perteklinės medikalizacijos lieptą. Tik, kaip žinia, ištikus bet kokia priklausomybei, nelengva būna nuo jos pasveikti.

Kai prieš keletą metų Vaiko raidos centras buvo prijungtas prie Santariškių klinikų, šio centro darbuotojai juokavo, kad ir ši medicinos „pelenė“ (vaikų psichikos sveikatos ir vaikų raidos sutrikimų gydymo sritis) jau dabar bus pamaloninta, tapusi tokio prestižinio klubo nariais. Deja, atsitiko atvirkščiai – būtent prijungimas lėmė tai, kad buvo užblokuotos investicijos apgavus, kad bus statomas naujas korpusas. O kai 2013 m. rugsėjo mėnesį įgriuvo seno pastato Žvėryne stogas, taip iki šiol ir nesulaukta rimto dėmesio iš tikrojo šeimininko – Santariškių ligoninės administracijos. Susidarė įspūdis, kad šios ligoninės vadovai ne tik neprisiima atsakomybės už vienpusę ligoninės plėtrą pagal atgyvenusį „dramblio kaulo bokštų“ kūrimo tradiciją, bet ir gali diktuoti rimtus ir vėl vienpusę plėtrą atspindinčius sprendimus dėl naujų investicijų steigėjams – tiek Vilniaus universitetui, tiek ir Sveikatos apsaugos ministerijai.

Ministrės R. Šalaševičiūtės ir jos komandos laukia rimti išbandymai – ir ne tik sprendžiant čia aptartas problemas, bet ir daugelį kitų. Ir vis dėlto ne tik valdžios sprendimuose slypi raktas nuo veiksmingų sveikatos sistemos gydymo būdų. Laikas suprasti, kad mes visi atsakome už mūsų sveikatos apsaugą. Sveikatos sistema yra ir bus tokia, kokios jos norės Lietuvos piliečiai. Iki šiol labai sunku buvo suprasti – jei lietuviai nepatenkinti sveikatos apsauga, tai į kurią pusę vykdomų permainų jie nori? Laikas būtų apie tai rimtai ir plačiai pasitarti. O Vyteniui Povilui Andriukaičiui turime nuoširdžiai padėkoti už tai, kad aistringų jo iniciatyvų dėka sprendimai dėl sveikatos apsaugos pagaliau tapo politikos dalimi, kaip ir turi būti.