Darbas greitojoje: didelis krūvis, nuolatinis stresas

Ar, ištikus bėdai skubiai rinkdami bendrosios pagalbos centro telefono numerį ir laukdami atvykstančios greitosios brigados, kada nors pagalvojote, kaip jaučiasi pagalbon skubanti felčerė? Kokios mintys sukasi jos galvoje?..  Ar deramai Lietuvoje įvertinami šie specialistai? Apie tai sutiko papasakoti bendrosios praktikos slaugytoja iš Panevėžio Edita S. Straipsnis iš ciklo „Slauga ir slaugytojas“.

Reklama

Kas paskatino tapti slaugytoja? Ar seniai dirbate  šį darbą? Kokio pobūdžio darbą ir kur yra tekę dirbti?  Kokį turite išsilavinimą?

Turiu 24 metus darbo stažo medicinoje, dirbu slaugytoja. Šią profesiją pasirinkau neatsitiktinai, nes nuo vaikystės svajojau apie mediciną. Taigi sėdžiu savo rogėse.

Baigiau A. Domaševičiaus medicinos mokyklą 1990 m., dar buvo skirstomi paskyrimai, kur dirbti, man teko į Vilniaus Santariškes, bet mama prašė pasilikti Panevėžyje, tai ir likau gimtajame mieste. Pradėjau darbuotis Panevėžio ligoninės Reanimacijos skyriuje, po to perėjau į operacinę - dirbau instrumentatore. Teko daug adrenalino patirti ir save išbandyti.

Sąžiningumas - pats svarbiausias dalykas slaugytojos darbe. Atsiradus alergijai dezinfekcijos medžiagoms reikėjo keisti darbo pobūdį. Perėjau į greitosios pagalbos stoti dirbti medicinos statiste, bet darbas su skaičiais netiko... Naktimis sapnuodavau, kad bėgu asistuoti  gydytojui ir pan. Perėjau dirbti į dispečeres, o po to jau vykti į iškvietimus su gydytoju reanimacinėje brigadoje. Čia radau save ir tai tvirtai galiu pasakyti.

Pakeitus licenciją, pradėjau į iškvietimus važinėti viena, tai darau jau 10 metų. Tada pamačiau, kokia didelė atsakomybė ir kompetencija gula ant tavo pečių. Kiekvieną kartą ligonio akys į tave kaip į gelbėtoją.

Kuo ypatingas slaugytojo darbas greitojoje? Ar patiriate stresą, jei taip – kas dažniausiai jį sukelia? Kaip manote, kas padėtų to streso išvengti?

Nuolatinis stresas, nes nežinai, ką atvykęs rasi. Vykdama į įvykio vietą per tas minutes apgalvoji, ką darysi, jei bus vienokia situacija, ką darysi -  jei kitokia. Tenka prisiminti ir ką sako  dėstytojai tobulinimosi kursuose.

Stresas kas dieną, retai apsieinama be jo. Tu vyksti dažniausiai vienas, nes ne visada būna, kas tau padeda, kolegos būna išvykę į kitus iškvietimus. Bet ne vien tai. Būna streso ir dėl pačių pacientų ar nukentėjusiųjų agresyvaus elgesio. Gali tau suduoti ir į veidą, išsitraukti peilį ar kokį kitą aštrų daiktą, nuolatos turi numatyti keletą žingsnių į priekį. Tai labai svarbu greitosios pagalbos darbe.

Šis darbas yra specifinis ir reikalaujantis greitos reakcijos, sugebėti susitvarkyti su situacija, žinių.

Kokie darbo momentai įsirėžė į atmintį? Kodėl?

Buvo vakaras. Tuo metu buvo labai daug iškvietimų ir nebuvo laisvų mašinų. Dispečerė pakvietė mane pagal skaičių (kiekviena brigada turi savo skaičių), nurodė adresą, kur vykti, teigė, kas „pargriuvo vyras, miršta, mėlynuoja“ . Mes buvome netoliese.

Reikia bėgti su trim krepšiais ir defibriliatoriumi. Esant būtinumui likusius atneša vairuotojas.

Radau gulintį apie 50 metų vyrą. Iš karto supratau, kad situacija  bloga, nes kieme pasitiko žmona, lakstė, rėkė, sunkiai buvo sukalbama. Vyras gulėjo ant grindų, atrodė, kad ant jo buvo užpiltas koks kibiras vandens, jis nekvėpavo, bet apie 60 metų kaimynė darė kūtinės paspaudimus.

Žmona isteriškai rėkė, susikalbėti buvo neįmanoma, o pagalbos suteikti - juo labiau. Juk aš viena ir vairuotojas, o rankos tik keturios, o jų reikia aštuonių. Viskas vyko gana žaibiškai: vairuotojas tęsė krūtinės paspaudimus, aš įleidau endotrachėjinį vamzdelį, paprašiau kaimynės pūsti su Ambu maišu, ji  sutiko. Žmona toliau nepaliaujamai lakstė ir rėkė. Uždėjus defibriliatorių analizuoju ritmą, matau plačių kompleksų skilvelių virpėjimą, kuo skubiau defibriliuoju, toliau vairuotojas tęsia krūtinės paspaudimus, moterytė - įpūtimus mūsų paliepimu. Punktuoju veną, leidžiu vaistus, defibriliuoju. Kviečiau į pagalbą kitą budinčią brigadą, bet visos su ligoniais. Kvėpavimo nėra, būklė kritinė, skilveliai virpa toliau, vaistai, defibriliacijos, jų buvo apie 15-17 kartų, vairuotojas nuolatos tęsia krūtinės paspaudimus. Laikas tirpsta kaip ledas saulėje, prabėgo 30 min. kaip trys. Sujungus lašelinę infuziją, paprašiusi nustoti rėkti, liepiau palaikyti žmonai. Nuo tada kambaryje įsivyravo tyla, visi dirbome. Susinormalizavus ritmui, atsirado pavieniai įkvėpimai, tada pamačiau tarpduryje savo kolegas. Skubiai transportavome, laukė reanimacija.

Domėjausi šio ligonio tolesne būkle. Gydytojai sakė, kad šis vyras - laimės kūdikis, išėjo savomis kojomis be komplikacijų.

Atvejai, kuriais galime pasidžiaugti, išimtiniai. Niekas nežino, kiek tų rankų gali būti – keturios ar aštuonios, ar jos ką padės. Liko šiltas, bet giliai įstrigęs prisiminimas.

Kokias slaugytojų darbo problemas pastebite? Ar jos lengvai išsprendžiamos?

Problemų yra ir bus, jei jų nematai, manau, tau darbas nepatinka ar nesigilini į jo esmę. Tokį darbą, kaip mūsų, negali dirbti vien dėl atlyginimo, reikia daryti gerai arba labai gerai.

Darbo krūviai dideli. Anksčiau, prieš 3-4 metus, per parą Panevėžio mieste sulaukdavome 8-12 kvietimų, dirbdavo 5-6 budinčios brigados. Dabar budi 4-5 brigados ir sulaukia 17-20 iškvietimų. Ir ligonių būklės daug sunkesnės.

Ar pagalvojate apie emigraciją? Kodėl?

Kaskart kyla minčių emigruoti, nes  jautiesi nevisiškai įvertintas. Krūvis didėja, nuolatinė įtampa, stresas.

Ką norėtumėte pasakyti sveikatos apsaugos ministrei?

Policininkai, gelbėtojai yra priskiriami prie spec. tarnybų, bet greitosios medicinos pagalbos darbuotojai kažkodėl  šiai grupei nepriklauso. Kodėl? To ir norėčiau paklausti sveikatos apsaugos ministrės Rimantės Šalaševičiūtės.