Dažniausi mitai apie panikos sutrikimą ir jo gydymą

Panikos sutrikimui būdingi staigūs ir stiprūs nerimo priepuoliai, lydimi intensyvių ir gąsdinančių kūno pojūčių (greito širdies plakimo, oro trūkumo jausmo, spaudimo krūtinėje, karščio bangų, galvos svaigimo ir kt.) bei minčių apie tai, kad netrukus įvyks katastrofa, pvz. „mirsiu“, „išprotėsiu“, „nesusivaldysiu ir pridarysiu nesąmonių“, „nualpsiu“.

Reklama

Pirmą kartą patirdami tokį priepuolį žmonės dažnai mano, kad rimtai sutriko jų fizinė sveikata, ir kviečiasi greitąją pagalbą arba vyksta į ligoninę. Kai stipraus nerimo priepuoliai pasikartoja keletą kartų, daliai žmonių ima vystytis baimė, kad priepuolis gali ir vėl ištikti, t.y. žmogus ima jausti nuolatinį nerimą dėl to, kad gali vėl kilti intensyvūs, gąsdinantys kūno pojūčiai ir pradeda nuolat stebėti savo kūną bei keisti savo elgesį, kad taip neatsitiktų – neiti į tam tikras vietas, atsisakyti tam tikrų užsiėmimų ir t.t.

Abu šie komponentai – pasikartojantys priepuoliai ir nerimas, kad jie nekiltų – ir sudaro panikos sutrikimą. Plačiau apie tai, kaip šis sutrikimas vystosi, kokia jo esmė ir kaip jį galima gydyti psichologiniais metodais galima paskaityti čia.

Šįkart noriu įvardinti ir kiek galima išsklaidyti keletą mitų, kurie sklando apie panikos sutrikimą.

Panikos sutrikimas sunkiai gydomas, nes internete yra daug informacijos apie tai, kad žmonės nuo jo kenčia dešimtmečiais ir jų būklė negerėja. Tai – tikras mitas, nes panikos sutrikimas tikrai sėkmingai gydomas tiek psichoterapija, tiek medikamentais. Problema daugiau ta, kad vis dar trūksta informacijos apie efektyvias pagalbos priemones, ir daug žmonių kenčia todėl, kad negauna efektyvios pagalbos, t.y. tinkamos psichoterapijos arba veiksmingo medikamentinio gydymo. Norint šią problemą spręsti psichologinėmis priemonėmis, tikrai verta ieškoti kognityvinės ir elgesio terapijos specialisto.

Jeigu panikos priepuoliai žmogų ištinka tik tam tikroje aplinkoje – pvz. darbe, verta keisti gyvenimą taip, kad šioje aplinkoje nereikėtų būti, ir priepuoliai praeis. Dauguma atvejų tai nėra tiesa. Pirmasis panikos priepuolis gali įvykti įvairiose vietose – parduotuvėje, viešajame transporte, automobilyje, darbe – ir nemažai daliai žmonių po to atsiranda noras tos vietos vengti. Deja, vengimas tik gilina problemą, nes iš tiesų mes bijome ne tos vietos, o savo kūno pojūčių, todėl pradėjus vengti vienos vietos, gąsdinantys pojūčiai greitai gali kilti kitoje, ir tuomet kils noras vengti jos. Žinoma, atskirais atvejais, jeigu, tarkime, darbe žmogus patiria ypač daug neigiamų emocijų dėl objektyvių sąlygų – didžiulio darbo krūvio, nekompetentingo vadovavimo ir t.t. – verta svarstyti darbo keitimą, tačiau tai daugiau išimtys, nei taisyklė.

Geriau apie panikos priepuolius su niekuo nekalbėti, nes vien kalbant apie nemalonius kūno pojūčius jie gali vėl kilti; geriausia – stengtis kiek galima nukreipti dėmesį nuo savo kūno ir vengti žmonių, kurie turi kokių nors nerimo problemų. Tai – dar viena vengimo atmaina, kai vengiama ne tam tikrų vietų, o savo paties minčių (vadinamasis kognityvinis vengimas). Pati svarbiausia pamoka, kurią reikia išmokti žmogui, kad jo panikos priepuoliai liautųsi – tai žinutė, kad jie VISIŠKAI NEPAVOJINGI. Jeigu sakome sau, kad negalime apie tai kalbėti, skaityti, galvoti ir t.t., siunčiame sau priešingą žinutę ir stipriname problemą. Tad GALIMA daryti viską – ir kalbėti, ir skaityti apie tai, ir jausti nerimą, su juo susijusius kūno pojūčius, ir įsitikinti, kad jie nieko mums padaryti negali. J

Kadangi panikos priepuoliai kyla dėl paties žmogaus reakcijos į savo kūno pojūčius, tai rodo, kad kvaila su tuo nesusitvarkyti; su jais nesusitvarkantis žmogus yra silpnas. Gana dažnai žmonės, kurie patiria panikos priepuolius, ypač kai įsisąmonina, kad tai – psichologinė problema, juos vadina „nesąmone“ ar panašiai, ir pyksta ant savęs, kad nesugeba šitos „nesąmonės“ atsikratyti. Iš tikro tai nėra nesąmonė, atvirkščiai, panikos sutrikimas turi aiškią vidinę logiką, ir tam tikrus palaikomuosius mechanizmus (jie detaliau aprašyti aukščiau minėtame straipsnyje), bei reikalauja nuoseklaus tęstinio darbo, dažnai su kompetentingo specialisto pagalba. Tik vienam iš 10 žmonių pakanka perskaityti apie tai gerą straipsnį ar knygą, kad taptų aišku, kas vyksta, ir panikos priepuoliai liaujasi. Tad likę 90 proc. žmonių tikrai nėra kvaili, tiesiog jiems reikia kiek daugiau padirbėti. Taikant kognityvinę ir elgesio terapiją, kurios efektyvumas panikos sutrikimui įrodytas daugybe tyrimų, parastai prireikia 8-12 terapinių sesijų.

Panikos sutrikimas dažnai prasideda tarsi „iš nieko“, be jokios priežasties. Dažniausiai tai nėra tiesa – įsigilinus į žmogaus situaciją paaiškėja, kad panikos priepuoliai prasidėjo arba įtempto streso laikotarpiu, arba gyvenant audringą gyvenimą, vartojant daug svaigalų, mažai ilsintis. Abiem atvejais išbalansuojama vegetacinė nervų sistema, atsakinga už vidaus organų nervinę reguliaciją. Jos nestabilumas ir sukelia keistus, neįprastus ir todėl gąsdinančius kūno pojūčius, tačiau JOKIO FIZINIO PAVOJAUS TAI NEKELIA.

Panikos sutrikimas praeis tiesiog pasikalbėjus su psichologu apie savo sunkumus. Nors svarbu atvirai kalbėtis apie patiriamus panikos priepuolius, dažniausiai vien pasikalbėjimo neužteks. Veiksmingoje psichoterapijoje panikos sutrikimo atveju turi vykti vadinamosios ekspozicijos, t.y. pratimai, kurių metu klientas saugiai ir laipsniškai susidurtų su gąsdinančiais pojūčiais bei išmoktų su jais išbūti. Taip vis mažėja jautrumas kūno pojūčiams, vengimas, ir auga kompetencijos jausmas, kad galime su kilusiais pojūčiais išbūti ir susitvarkyti. Tik tokiu būdu įveiksime panikos sutrikimą.

Geras psichoterapeutas greitai „sutvarkys“ mano būseną ir aš daugiau niekada nejausiu nerimo. Tai – taip pat mitas. Net ir pats geriausias psichoterapeutas yra ne kepėjas, kuris pagal jūsų pageidavimą iškeps tortą, o daugiau mokytojas, kuris padės pasirinkti receptą ir rems gamybos procese, tačiau tortą kepti teks patiems. J Gera naujiena yra ta, kad galiausiai būtent toks procesas gali suteikti daug daugiau pasitenkinimo ir naudos, nes atsiranda ne tik tortas, bet ir įgūdžiai, kaip jį kepti, kurie lieka visam gyvenimui. Mes visi iki gyvenimo pabaigos kartais jausime nerimą, tačiau tai ne problema, jeigu turime įgūdžių, leidžiančių jį valdyti.

Gyvenimo būdas turi mažai įtakos panikos sutrikimui, jį sukelia genai ir patiriamas stresas. Gyvenimo būdas labai veikia mūsų bendrą nerimo lygį, o kartu ir panikos priepuolių intensyvumą ir dažnumą. Nerimą didina miego, poilsio ir fizinio aktyvumo trūkumas, cukraus ir kitų greitai pasisavinamų angliavandenių bei kavos gausus vartojimas, o mažina priešingi dalykai: kokybiškas reguliarus miegas ir poilsis, reguliarus fizinis aktyvumas (optimaliausia – 3 k. per savaitę po 40-60 min. aerobinio fizinio krūvio, kuomet pagreitėja kvėpavimas ir širdies ritmas, pvz. greito ėjimo, bėgimo, plaukimo, elipsinio treniruoklio). Nerimą ir stresą taip pat veiksmingai mažina mindfulness meditacija, joga. Gyvenimo būdo pokyčiai paprastai būna labai svarbi veiksmingos psichoterapijos dalis.