Depresijos gydymo centro psichologė: lengvas ir vidutines depresijas galima išgydyti be vaistų(1)

Kaip atpažinti ir nemedikamentinėmis priemonėmis gydyti depresiją, klausiame „Depresijos gydymo centro“ įkūrėją, klinikinę psichologę Aušrą Mockuvienę.

Reklama

Ar turime patikimų duomenų, kiek žmonių Lietuvoje serga depresija?

Žinome skaičių žmonių, kurie kreipiasi į valstybines įstaigas ir ten jiems diagnozuojama depresija. Pagal šį skaičių, sergamumas depresija mūsų šalyje yra vienas mažiausių visoje Europoje ir drąsiai galima sakyti, kad tai neatspindi realios padėties. Tikrai sergančiųjų yra daug daugiau. Juk dalis jų išvis niekur nesikreipia, kita dalis pagalbos ieško privačiose įstaigose, kur jų apsilankymas nėra registruojamas, o yra dar ir tokių, kurie kreipiasi į valstybines įstaigas, bet ten jiems parašomos kitokios diagnozės.

Pavyzdžiui, depresija susirgusi mano draugė visai neketino savo ligos slėpti, bet kai atėjo pas gydytoją nedarbingumo lapelio, jai parašė visai kitą diagnozę – neva tai dėl kojos sužeidimo – kad niekur neliktų oficialaus įrašo apie depresiją. Esu girdėjusi ne vieną tokią istoriją, kai nebūtinai patys pacientai, bet ir gydytojai norėjo nuslėpti tikrąją diagnozę. Ir tai vėlgi mums daug pasako apie turimos statistikos patikimumą ir apie tai, kaip stipriai psichikos ligos yra stigmatizuotos.

Ar yra žmonių, kurie nežino, kad serga depresija?

Kai kalbama apie depresiją, dažniausiai turimos omenyje sunkiosios jos formos, tačiau daug esama lengvų ir vidutinių depresijų, kurias sunkiau atpažinti ir todėl kai kurie žmonės net nežino, kad serga. Apskritai, kalbant apie lengvą depresijos formą, laikoma, kad bet kuris žmogus kažkuriame savo gyvenimo etape ją patiria.

Jei kalbėtume apie lengvas ir vidutines depresijas, kurias sunkiau pastebėti – kaip žmogui žinoti, kad jis serga? Kokie pagrindiniai simptomai išduoda depresiją?

Visų pirma noriu pabrėžti, kad žmogus neturėtų laukti depresijos diagnozės, kad savimi pasirūpintų ir kreiptųsi pagalbos. Svarbiausia ne diagnozė, o tai, kaip žmogus jaučiasi.

Tačiau, kalbant apie depresijos simptomus, vienas iš svarbiausiųjų yra interesų praradimas – kai nebedomina dalykai, kurie domino anksčiau. Pavyzdžiui, hobis, kuriuo užsiimti visada buvo labai malonu, dabar visiškai nebeteikia džiaugsmo. Taip pat gali atsirasti fiziologinių požymių, kaip besikeičiantis apetitas – jis gali išvis dingti, labai sumažėti arba kaip tik padidėti. Neretai pasitaiko ir miego sutrikimų – žmogus daug miega, bet niekaip nepailsi arba atsibunda paryčiais ir kamuojamas nerimo ar įkyrių minčių niekaip negali užmigti.

Sergantis žmogus taip pat gali ilgesnį laiką būti liūdnas, prislėgtas ar apatiškas. Ilgesnį laiką – tai yra bent kelias savaites, jau tuomet gali būti diagnozuojama depresija. Tikrai nereikia laukti kelerius metus, kad galėtumėte kreiptis pagalbos. Paprastai liūdesys, kaip ir džiaugsmas ar kitos emocijos, ateina ir praeina, dažniausiai jos būna susijusios su konkrečiais įvykiais. Depresija yra ilgiau besitęsianti būsena, kuri nebūtinai priklauso nuo situacijos. Klientai man dažnai pasakoja, kad augina puikius vaikus, turi mėgstamą darbą, gražų namą ir patys stebėdamiesi manęs klausia: kodėl negali visu tuo džiaugtis?

Tiesa, depresija gali slėptis už mažiau ryškių ir sunkiau pastebimų simptomų, todėl norintiems aiškumo rekomenduoju savo būseną įvertinti pagal Burnso depresijos skalę.

Įprasta steigti psichikos sveikatos centrus, kuriuose gydomi įvairūs psichikos sutrikimai, o jūs įkūrėte „Depresijos gydymo centrą“. Kodėl nusprendėte specializuotis?

Pasaulyje depresijos gydymo centrų nėra daug, ir tikrai ne kiekvienoje šalyje galima po tokį rasti jau vien dėl to, kad tai mažiau pelninga – juk gerokai sumažėja potencialių klientų grupė. Bet mes, prieš tai dirbę psichikos sveikatos centruose, psichiatrijos ligoninėse ir konsultavę privačiai, gerai suprantame, kad pernelyg sunku gydyti visus nuo visko. Kiekvienas gydytojas turi savo interesų lauką, o žmonės ateina su labai skirtingomis problemomis ir tiesiog neįmanoma tokios daugybės sutrikimų vienodai gerai išmanyti.

Kita vertus, depresija yra vienas dažniausiai pasitaikančių sutrikimų ir sergančiųjų skaičius nuolatos auga, nepaisant to, depresija vis dar apipinta krūva klaidingų mitų, dėl kurių susirgusieji niekaip nesupranta, kas su jais vyksta, arba nesulaukia pagalbos. Apskritai kalbant, depresija yra labai žmogaus gyvenimą apsunkinanti liga, ir tam mūsų šalyje skiriama per mažai dėmesio, ypač už sostinės ir kitų didmiesčių ribų.

Centro durys žmonėms atviros jau metus. Kokie vaisiai to, kad nusprendėte dirbti labai konkrečioje srityje?

Svarbiausias dalykas, kad yra labai aišku, kuo domėtis. Kai pradėjau gilintis, nustebau, kiek daug aš nežinau, kiek daug mes Lietuvoje nežinome. Kitas dalykas, atidarę šį centrą iškart pajutome, kad atitikome žmonių lūkestį – jiems labai reikėjo tų specifinių žinių, kurias ir patys atradome tik atsidėję pasaulyje atliktų depresijos tyrimų analizei. Daugybei žmonių nebūtinai reikalinga ilgalaikė terapija, bet reikia informacijos, kas yra depresija, patvirtinimo, kad tai ne kvailystė ar išsigalvojimas bei padrąsinimo, jog esama konkrečių būdų savimi pasirūpinti.

Kokie tie konkretūs nemedikamentinio depresijos gydymo būdai, kuriuos jūs dar vadinate antidepresiniu gyvenimo būdu?

Viena iš naujesnių depresijos kilmės teorijų sieja depresijos dažnėjimą su šiuolaikine civilizacija ir gerokai pasikeitusiu gyvenimo būdu. Tad mūsų tikslas ir yra užpildyti trūkstamą spragą ir suteikti žmonėms tinkamą informaciją apie antidepresinio gyvenimo būdo kūrimą. Tai priemonės, padedančios savo gyvenimo būdą sureguliuoti taip, kad žmogus sveiktų nuo depresijos, užkirstų kelią jai pasikartoti arba bent jau sumažintų riziką susirgti dar kartą ateityje.

Pavyzdžiui, vienas iš moksliniais tyrimais patvirtintų veiksmingų, nors ir labai netikėtų, būdų yra vadinamasis įsižeminimas – vaikščiojimas basomis kojomis ant žemės. Pasirodo, tai mažina uždegimą kūne, o kalbėdami apie depresijos gydymą ir antidepresinį gyvenimo būdą mes ir ieškome galimybių natūraliomis priemonėmis mažinti žmogaus organizme ilgalaikes uždegimines reakcijas.

Noriu pasidalinti trimis pagrindiniais dalykais, kaip žmogus gali padėti sau jausdamas anksčiau minėtus simptomus. Tai moksliškai įrodyti būdai, kurių veiksmingumas yra toks pat arba didesnis nei antidepresantų, tačiau jie neturi vaistams būdingų šalutinių poveikių:

1. SAULĖ/ŠVIESA

Daugelis mokslinių tyrimų rodo, kad šviesos terapija yra veiksmingesnė gydant sezoninį afektinį sutrikimą, kuris yra depresijos atmaina, nei vaistai (ir turi mažiau šalutinių poveikių). Taip pat šviesos terapija naudinga gydant visų formų depresijas.

Daugeliui žmonių, sergančių depresija, 30 minučių šviesos per dieną jau pakanka gydomajam efektui pasiekti. Tačiau šviesa turi būti tokio ryškumo kaip saulėtą dieną. Apsiniaukusią dieną šviesos gali būti 10 kartų mažiau, tad lauke tektų būti bent kelias valandas.

Kad būtų galimybė kompensuoti žiemą natūraliai atsirandantį šviesos trūkumą, sukurtos šviesos terapijos lempos arba akiniai, kurių ryškumas atitinka giedros saulėtos dienos ryškumą. Tačiau labai svarbu parinkti tinkamą laiką šviesos terapijai ir pasirūpinti patikimu prietaisu. Šviesos terapiją išmanantis specialistas gali jus pakonsultuoti ir išmokyti tinkamai naudotis šviesos terapijos lempomis. Jų poveikis gana greitas, neretai efektas pastebimas jau po savaitės.

2. OMEGA-3 RŪGŠČIŲ PRISOTINTA MITYBA

Turite kelis pasirinkimus. Galite 2–3 kartus per dieną valgyti riebią žuvį kaip japonai, kurių depresijos rodikliai vieni žemiausių pasaulyje, arba gerti kokybiškus žuvies taukus. Atsižvelgiant į atliktus mokslinius tyrimus, tai veiksmingiau padeda sumažinti depresijos simptomus nei antidepresantai. Tačiau svarbu, kokius žuvies taukus gersite ir kokią dozę pasirinksite. Būtent apie tai išsamiai kalbame savo programoje „Įveik depresiją kitaip“ bei individualių konsultacijų metu.

Tiesa, kai pradėjau ieškoti Lietuvoje parduodamų žuvų taukų, kuriuos galėčiau rekomenduoti savo klientams, kurių sudėtis, santykis, kokybė ir kaina būtų tinkami, neradau, ko ieškojau. Tad šiuo metu patys rūpinamės tinkamų Omega-3 rūgščių gavimu ir pardavimu.

3. AKTYVUS JUDĖJIMAS

Tyrėjai jau daug kartų lygino aerobinių pratimų ir antidepresantų poveikį gydant depresiją. Vieno iš atliktų tyrimų metu įrodyta, kad net mažos judėjimo dozės, t. y. trys pusvalandžio trukmės greiti pasivaikščiojimai per savaitę – veikia lygiai taip pat kaip antidepresantai. Tačiau vaistus vartojantys pacientai buvo tris kartus labiau linkę vėl susirgti depresija per artimiausius 10 mėnesių nei tie, kurie gydėsi judėjimu.

Taigi, siūlau 3 pusvalandžio trukmės greitus pasivaikščiojimus per savaitę – geriausia šviečiant saulei, ir jūs jau žinote, kodėl.

Depresija ypač pasižymi tuo, kad ja sergant sunku ko nors imtis. Kaip tada sergančiajam pradėti įgyvendinti jūsų nurodytas rekomendacijas?

Svarbu atsiminti pamatinį principą – kad kalbama apie rūpinimąsi savimi, o ne prievartą prieš save. Taip, rūpinimasis savimi kartais reiškia, kad reikės padaryti kažką, ko dabar nesinori daryti, bet nuo ko vėliau jausiuosi geriau, pavyzdžiui, sportuoti ar bendrauti, tinkamai maitintis. Bet kuriuo atveju žmogaus niekas neprivers, jis turi pats atrasti jėgų, noro ir priimti aktyvų sprendimą savimi rūpintis. Aišku, svarbus vaidmuo tenka ir artimiesiems, kurie gali padėti imtis iniciatyvos: paskambinti ir pakviesti susitikti, priminti gerti vaistus ar papildus, paimti už rankos ir vestis pasivaikščioti.

Jūs teikiate antidepresinio gyvenimo būdo rekomendacijas, bet ar galite suteikti pagalbą tas rekomendacijas įgyvendinant, tarkime, konsultuoti sveikos mitybos klausimais?

Psichologų konsultacijų ir psichoterapijos metu kalbame ne tik apie tai, ką žmogus su savimi tądien atsineša, bet ir apie gyvenimo būdą, kuris galėtų padėti. Tai nėra įprasta psichoterapijos ar psichologinio konsultavimo dalis. Be to, turime visai atskirą edukacinę grupę, kurios pagrindinis tikslas yra pagelbėti keičiant gyvenimo būdą į tokį, kuris apsaugo nuo depresijos (parinkti tinkamus papildus, fizinį aktyvumą, pasirūpinti miego kokybe, bendravimu). Juk žinoti rekomendacijas ir jas įgyvendinti yra labai skirtingi dalykai. Gali nutikti, kad su daugybe tokių patarimų paliktas žmogus, jeigu jam nepadėsime, tik pradės save kaltinti, kad nors ir gerai žino, ką reikia daryti savo sveikatos labui, bet vis tiek nedaro – ir neva tai įrodo, koks nevykęs ir beviltiškas jis iš tikrųjų yra.

Minėjote, kad depresija vis dar apipinta įvairiais mitais. Kokie mitai labiausiai skaudūs patiems sergantiesiems?

Labiausiai skaudus nuvertinimas, kai depresija vadinama tinginio liga arba apskritai nepripažįstama, kad tai yra liga, kai sergančiojo pusėn laidomos užgaulios formuluotės: mano laikais taip nebuvo; išsigalvoji, nes neturi ką veikti; per mažai dirbi; pernelyg daug dirbi. Tokių teiginių yra daugybė, jie gali būti tarpusavyje prieštaringi, bet iš esmės visi atskleidžia žmogaus emocinio pasaulio nuvertinimą. Dažnai ir patys sergantieji pradeda sau tas klišes taikyti, galvoja, kad yra tinginiai, ir liga save tik teisina, o iš tikrųjų reikėtų susiimti. Viena klientė neseniai pasakojo dar prieš penkerius metus nuoširdžiai maniusi, kad yra kvaila, nevykusi ir nieko verta, ir būtent todėl jai nesiseka gyvenime. Ir tik dabar sako jau pajėgianti sau pripažinti, kad visą tą laiką ją kamavo sunki liga.

Dažnai susiduriu ir su sergančiųjų tėvais, ir vis dar pastebiu, kaip sunku jiems suprasti ir pripažinti žmogaus emocinį dėmenį. Jie ne tik apie savo vaikus to nesupranta, bet ir apie save lygiai taip pat, pavyzdžiui, kad neužmiega, nes liūdna ir neramu, o ne tiesiog kažkas užėjo. Tokio santykio su savimi tėvai išmokė ir savo vaikus. Juk jeigu nesupranti, kas su tavimi vyksta, ir nežinai, kokį jausmą vadinti nerimu, liūdesiu, pykčiu, o kokį – džiaugsmu, tai to paties mokai ir savo vaikus, sakydamas: nepyk, nesinervink, neverk.

Bet ar galima sakyti, kad apskritai situacija keičiasi į gera?

Per 15 metų, kai dirbu šioje srityje, viskas labai pasikeitė, o ypač – pagalbos ieškančių žmonių nuostatos ir įsivaizdavimai, kas yra terapija, kokią pagalbą ir per kiek laiko galima gauti.

Seniau sutikdavau nemažai žmonių, kurie, tarkime, 15-os metų trukmės trauminę patirtį, mintis apie savižudybę ir alkoholizmo problemą tikėdavosi išspręsti per keletą valandų – sakydavo, kad gali daug sumokėti, bet nori per tris kartus viską susitvarkyti. Tokių pavyzdžių, liudijančių ir neadekvatų lūkestį, bet ir labai neteisingą savo vidinio pasaulio įsivaizdavimą, būdavo išties daug. Dabar žmonės ateina dažniausiai jau nujausdami, ko tikėtis. Tam labai padeda tai, kad teisingos informacijos vis daugiau.

Keičiasi bendras informacinis laukas, bet ar keičiasi gydymo kultūra, gydytojų požiūris?

Vis dar vyrauja medikamentinis gydymas. Ne tik gydytojai, bet ir žmonės apskritai dar vis mano, kad geriausia pagalba susirgus depresija yra gydymas antidepresantais. Tiesa, pamažu populiarėja terapijų lankymas bei psichologų konsultacijos. Tačiau viena psichiatrė apie savo ir kolegų darbą pasakojo, kad jie nerašo lengvos depresijos diagnozės, nes tada reikėtų žmogui sakyti, kad jam reikia ne vaistų, o terapijos. Bet negi žmogui pasiūlysi eiti pas psichologą ir neduosi vaistų, jeigu tik dėl jų pacientas pas tave atėjo? Todėl neretai nustatoma sunkesnė depresijos forma, negu yra iš tikrųjų, ir vaistai paskiriami dažniau, nei reikėtų.

O ar vaistai veiksmingi?

Antidepresantų veiksmingumas svyruoja tarp dvidešimt kelių ir trisdešimt kelių procentų. Taigi, tik apie trečdaliui žmonių jie yra realiai veiksmingi. Daliai žmonių antidepresantai turi lengvą arba sunkų šalutinį poveikį, o dalis nejaučia jokio poveikio. Problemos prasideda tada, kai depresija sergantis žmogus nori tik vaistų, o vaistai jam neturi poveikio. Arba kai gydytojas nepasiūlo nieko daugiau, tik vaistus, kurie tam konkrečiam žmogui visai nepadeda.

Ar šiuo atveju gydytojams trūksta žinių, ar noro domėtis?

Tikrai negalėčiau sakyti, kad gydytojai nenori padėti arba yra neišsilavinę. Pažįstu daug medikų, kurie suinteresuoti, vertybiškai angažuoti ir tikrai kiek galėdami stengiasi, bet tiesiog turi pernelyg didelį darbo krūvį. Atmestinumas ir nesigilinimas, kurį demonstruoja kai kurie gydytojai, iš tikrųjų rodo perdegimą ir bandymą kažkaip esamomis sąlygomis išgyventi. Aišku, yra ir tokių, kuriems trūksta žinių, bet jeigu ir ne – ar turi kuris nors gydytojas valandą laiko kiekvienam pacientui asmeniškai papasakoti viską, ką žino apie diagnozuotą ligą?

Kalbant apskritai, kokia jums atrodo mūsų visuomenė? Kas joje yra tokio, kas inspiruoja tokią depresijų gausą ir jų augimą?

Esame labai stipriai traumuoti – juk vien kokia mūsų istorija: žudynės, tremtys, priespaudos ir nurodymai, ką galime daryti, o ko negalime. Visos tos traumos turi ilgalaikių pasekmių kelioms kartoms. Juk kaip gyveno mūsų seneliai? Individualumas anuomet laikytas baisiu bruožu, turėti savo nuomonę ir ją reikšti buvo pavojinga, nes žmogus galėjo pats mirti ir visą savo šeimą mirčiai pasmerkti. Ir mus dar taip auklėjo, jau nekalbant apie mūsų tėvų kartą. O dabar jau visai kita civilizacija – turime kitų galimybių ir gyvename kitokioje realybėje, kur vertybė yra būti iniciatyviam, aktyviam ir kur skatinamas žmogaus individualumas, autentiškumas.

Ar tai reiškia, kad tarp mūsų ir mūsų tėvų bei senelių yra užprogramuoti vertybiniai nesutarimai ir konfliktai?

Laisvinimasis yra labai skausmingas, ir jis vyksta per konfliktus. Dažnai iš klientų girdžiu apie konfliktišką santykį su tėvais dėl labai besiskiriančių vertybių. Tėvai vis dar moko paliepimais ir gąsdinimais: nedaryk; atsargiai; čia baisu; ten negalima; nerizikuok. Kažkada išmokto atsargumo jiems sunku nusikratyti – juk mąstymas ir vertybės negali taip greitai radikaliai pasikeisti.

Tad tikrai daug mums tėvai įkalbėjo vidinių baimių, todėl vis dar baisu turėti ir ginti savo nuomonę, bandyti, kurti, klysti. O iš mūsų gyvenimas kaip tik to reikalauja, kad rizikuotume, nes kitaip nieko nepasieksime. Ir nors šiuo atveju mes nekalbame tiesiogiai apie depresiją, bet kai žmogus nekuria, nerizikuoja, sau neleidžia bandyti ir klysti, kai nuolat laiko save prispaudęs – to pasekmės yra apatija ir depresija.

O ar galima sakyti, kad depresijų daugėja dar ir dėl šiuolaikinio gyvenimo būdo, dėl to, kokiame pasaulyje mes dabar gyvename?

Depresijų dažnėjimą įvairūs tyrimai sieja su civilizacijos, kurioje mes gyvename, specifika, su mūsų gyvenimo būdu. Pavyzdžiui, kalbant apie mitybą, šiuolaikinis žmogus su maistu gauna daug mažiau Omega-3 rūgščių, nei gaudavo mūsų protėviai medžiotojai rinkėjai, kol dar nebuvo žemdirbystės. Iš tikrųjų labai didelę istorijos dalį žmonės maitinosi taip, kad Omega-3 ir Omega-6 rūgščių santykis jų organizmuose buvo apytiksliai vienodas. Dabar mes Omega-6 gauname daug, o Omega-3 gerokai mažiau. Turint omenyje, kad pastarosios rūgštys atsakingos už uždegimo mažinimą, o Omega-6 uždegimą skatina – natūralu, kad tai sudaro sąlygas ilgalaikiams uždegimams mūsų kūnuose, o tai gali būti susiję su depresija ir kitomis ligomis.