Dievo kūrinijos turtai – sveikatai stiprinti, gyvybei gelbėti
„Nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens matome nuostabiausius Dievo kūrinijos turtus – augalus, dovanojančius mums ne tik grožį, kvapus, tyrą orą. Supratingai juos panaudojus, augalai gali sustiprinti mūsų sveikatą, netgi - išgelbėti gyvybę“, - įsitikinusi žolininkė, Žaliojo sveikatos klubo „Žolinčių akademija“ lektorė Janina Danielienė.
Sergsti putinas ir šermukšnis
Gražiausias jos vaikystės prisiminimas – kai šalia gimtosios sodybos Kauno rajone Dvareliškių kaime, dabar jau užlietame Kauno marių vandens, visas upelio šlaitas ir sodo pakraštys pavasarį baltuodavo didelėmis, į vaiko saują netelpančiomis baltų žiedų puokštėmis, o rudenį šakas lenkė raudonų putinų ir šermukšnių kekės.
„Man būdavo taip gražu, kad jų priskynusi puošdavau Marijos ir Jėzaus paveikslus trobos kertėje. Šviesaus atminimo babulytė Pranciška Kalėdienė, motinos mama, kurios išminties ir meilės rankų vedina vaikystę švenčiau, yra sakiusi, kad aš tikriausiai žolininke būsianti, nes jaučiu, kas tinka į namus nešti, - prisiminė J. Danielienė. - Tik labai ne laiku aš šios puošybos ėmiausi, nes šermukšnius ir putinus reikia skinti po šalnų, kada jie praranda dalį kartumo. Bet kas man, vaikui, - juk ne valgiui juos rinkau“.
Iš močiutės pirmosios lūpų būsima žolininkė ir išgirdo, kad šermukšniai ne tik nuo piktų dvasių ar blogų akių gali namus apsaugoti, bet ir iš numirusių prikelti. Mat, nusilpus po sunkių ligų ar užpuolus nepritekliams, kai varganas maistas, šermukšnio vaisiai gali stiprinti organizmą gausiais vitaminais, gelbėti nuo peršalimo, skrandžio, pilvo ligų, švarinti odą.
„Prisimenu, kartą ji parodė man lig tol buvusią slaptą trobos kertelę, kur be įvairiausių žolelių, aviečių, viržių ryšulėlių ant ištemptos virvės persisvėrę kybojo sudžiūvusios šermukšnių, putinų kekės. Štai iš kur ta karstelėjusi arbatėlė, štai iš kur ant blynelių susicukravę uogos marmelade, - tada supratau. - Per visą mano gyvenimą nebuvo metų, kad aš neprisirinkčiau šių nuostabių vaisių“.
O putino uogų, pamena žolininkė, duodavo retai, - dažniausiai tada, kai nuo kosulio negelbėdavo nei avietės, nei nasturtos ar gysločiai, nei pušų pumpurai. Dar tekdavo po gerą šaukštą jų sukramtyti arba gerai pavirtos uogų arbatos prieš valgį išgerti nevalgiam broliui Juozui, kuris dažniau norėjo gabalinio cukraus sučiulpti negu tikrą maistą valgyti.
Putinas, o taip pat ir šermukšnis ne tik apetitą žadino, bet ir nuo įvairių pilvo negalavimų, mažakraujystės ir sunkių peršalimo ligų gelbėjo. J. Danielienė prisiminė babulytę pasakojant, kad kaimynas nuo plaučių uždegimo jau su anuo pasauliu kalbėjosi, kol jam putinų sulčių neužgirdė, - ėmė ir pasveiko.
Šiandien apie šermukšnius ir putinus, jų maistines ir vaistingąsias savybes nemažai mokslininkų, žolininkų ir paprastų žmonių, pripažįstančių augalų galią mūsų sveikatai, pasako daug gerų žodžių. Tereikia tik tų žinių paieškoti, o po to - su laiku ir saiku visko prisirinkti, sumaniai paruošti ir dar sumaniau šeimoje suvartoti.
Lemtinga pažintis su aronija
„Su juodavaise aronija, žmonių dar vadinama juoduoju šermukšniu, pirmą kartą susipažinau, kai vos kojas bepavilkau po sunkios žarnyno operacijos, ilgų dienų ir naktų ligoninėse, po chemoterapijos, daugybės lašelinių. Reikėjo papildyti išsekusias natūralių vitaminų atsargas, gerinti kraujo sudėtį, atgaivinti žarnyną. Kadangi menkai tevalgydavau maistą, daugiau „graužiau“ knygas apie sveiką gyvenseną, apie galinčius man padėti augalus. Jose ir suradau žinių apie juodavaisę aroniją“, - prisipažino J. Danielienė, iškart susižavėjusi šio augalo teikiamomis paslaugomis žmogaus sveikatai: malonaus, saldžiarūgščio skonio, turi daug vitamino P, PP, C, B, karotino. Šiose uogose vitaminai išsilaiko visus metus ir gali padėti gerinti virškinimą, stiprinti kraują (netiks tiems arba labai po mažai, kurių tirštas kraujas), kariauti su bakterijomis, netgi turi jodo, kuris gali padėti sutrikus skydliaukės veiklai, reguliuoja arterinį kraujospūdį.
„Tačiau tuo metu buvo pavasaris, aronija dar tik žydėjo ir kvietė ateiti rudenį, kai vaisiai bus visiškai prinokę. Iki to laiko sužinojau, kad tiems žmonėms, kurių normalus kraujospūdis, šie vaisiai jo nei kelia, nei mažina, o jeigu kraujas neturi polinkio tirštėti, galima suvalgyti šių uogų kasdien po gerą saują. Aišku, tokio liežuvio, kuris bus juodesnis už juodą naktį, niekam parodyti nesinorės, - patirtimi dalinosi žolininkė. - Šiandien aronijos vaisius renkame pas vieną garbingai ekologiškai ūkininkaujantį sodininką, džioviname, ilgai išsilaikančias sultingas valgome, spaudžiame sultis, verdame uogienes. Tik vartoti viską - su saiku ir laiku!“
Anot pašnekovės, geriausia ir pigiausia - išsispausti sulčių, nes aronijas džiovinti tenka ilgai – uogos yra mėsingos ir sultingos, o saulės ir šilumos rugsėjo pabaigoje džiovinimui jau nebeužtenka.
„Man dėl dažnai „šokinėjančio“ kraujospūdžio specialistai patarė apie dvi savaites kasdien išgerti po ketvirtadalį stiklinės sulčių arba sukramsnoti po 100 vaisių tris kartus per dieną prieš valgį. Nutariau, kad geriau sultis gersiu, dar sumaišysiu su obuolių, šermukšnių ar kriaušių sultimis - vis ne toks juodas bus liežuvis. O džiovintų vaisių galima tris šaukštus sukramtyti per dieną arba į termosą stiproką arbatą iš šio kiekio, užpylus dviem puodeliais karšto vandens ir palaikius porą valandų, užplikyti ir gauti vitamino P normą dienai. Žinoma, tenka dažniau kraujo tyrimus pasidaryti, kad nereikėtų kreiptis pagalbos į augalus, galinčius skystinti kraują“, - perspėjo „Žolinčių akademijos“ lektorė.
Kiekviena patirtis, išgyvenimas, o ypač patirtas skausmas gerai įkala į galvą naujas gyvenimo taisykles. „Kad aš kada nors galėsiu graužti kiaulpienių ir varnalėšų šaknis, kaip kokią ropę ar morką, anksčiau ir sapnuose neregėjau. Jaunystės laikais, kai dažnas visiškai nesirūpiname, ką ir kaip valgome, o tik lekiame, mokomės, vaikus auginame, karjeros laiptais laipiojame, aukštumų siekiame, pirmiausia nukenčia mūsų maisto malūnėlis, dėl ko ir aš praradau vos ne pusę metro žarnos... Ir dar kiek vargo daktarams, artimiesiems ir draugams padariau - mane gydyti, slaugyti. O jeigu būčiau laiku kiaulpienių šaknų prisikasusi, netgi žalių pagraužusi, jeigu sudžiovinti nėra laiko, ir nebūtų viduriai kaip zuikio spirai, ir nebūtų pilvelio - dujų balionėlio, iš kurio per visą kūną nuodai vaikšto... Kai drovimės apie pilvo sveikatos reikalus kalbėtis, kai tingime čiupti kastuvą ir į daržą piktžolės kiaulpienės - lietuviško ženšenio - šaknies ieškoti, tada lekiame į vaistinę laisvinančiųjų, o jeigu nepadeda, ranka numojame ir kenčiame. Mano gyvenime kiaulpienė stebuklus daro - ir sportuoju jas kasdama, ir kramsnoju valydama, ir išdžiovinus svečius vaišindama džiaugsmo turiu ... Ir užmiršau, kad kažkada žarnyno problemų turėjau“, - atvirai patirtimi dalinosi J.Danielienė. Kiaulpienės, kaip ir didžiosios varnalėšos šaknys, iškastos anksti pavasarį arba vėlyvą rudenį, gali ne tik virškinimui pasitarnauti, žarnynui gyvenimą palengvinti, bet ir po ligos greičiau ant kojų pastatyti. Kaip pavyzdį mintyse žolininkė turėjo vieną kaimyną, išgyvenantį, kad dėl padidėjusio cukraus kiekio kraujyje jis ėmė pastebimai stambėti. „Patariau varnalėšų šaknų prikasti, salotas pasidaryti, žalių pagraužti, išdžiovinus žiemai pasiruošti. Norite tikėkit, norit - ne, bet šis žmogus po kiek laiko už tokį patarimą mane išgarbino, nes ne tik cukraus kiekis sumažėjo, bet ir jis pats suplonėjo. Gal ilgos, ilgos šaknys padėjo, o gal tai, kad jas kasant iki smaigalio teko ne vieną „bunkerį“ iškasti , o po to - dar užkasti...“ - tikrą nutikimą papasakojo J. Danielienė. Būtinai reikėtų prisiminti ir krienus, kurie nuo senovės laikų ir maistas, ir vaistas buvo. Anot J.Danielienės babulytės, iš kurios tiek visko ji išmoko, tik nerūpestinga šeimininkė ant stalo tiek saviškiams, tiek svečiui prie mėsos krienų nepatiekia. Be šio būtino mėsos palydovo vaišės - kaip stalas be vienos kojos...
Susiję straipsniai
