Kas ką diskriminuoja: privati medicina valstybinę ar atvirkščiai?

Nesusikalbėjimas tarp dviejų sektorių – valstybinės ir privačios medicinos – toks didelis, kad praėjusią savaitę Seime organizuotoje diskusijoje privačios ir valstybinės medicinos tema pasigirdo net visiškai priešingų teiginių: vieni teigė, kad Lietuvoje diskriminuojama privati medicina, o kiti – kad  diskriminuojama valstybinė medicina. Deja, kaip yra iš tikrųjų, nebuvo išdiskutuota, nes diskusijoje diskusijos nebuvo - pranešėjai skaitė konferencijos stiliaus pranešimus ir dalis jų perskaitę išeidavo, taip ir nesulaukę renginio pabaigos.

Reklama

Pasigenda numatytos privačios medicinos plėtros

Pasak L. Paškevičiaus, maždaug trečdalis – 890 tūkst. Lietuvos gyventojų yra pasirinkę privačias pirminės sveikatos priežiūros įstaigas, arba kitaip – šeimos gydytojų kabinetus. Atrodytų – daug, tačiau L. Paškevičius primena, kad strateginiuose sveikatos priežiūros dokumentuose seniai numatyta, kad privatūs šeimos gydytojų kabinetai jau kuris laikas turėtų aptarnauti 60 proc. Lietuvos gyventojų. „Deja, jokios strategijos, programos, kaip tai įgyvendinti valstybiniu mastu, optimizuojant tiek privačių, tiek valstybinių pirminės sveikatos priežiūros įstaigų tinklą, nėra, iš esmės viskas palikta savieigai“, – sako L. Paškevičius.

Pasak Lietuvos privačių sveikatos priežiūros įstaigų asociacijos prezidento, kur kas liūdnesnis privačių ligoninių vaizdas: valstybiniame sektoriuje yra 27 tūkst. lovų, o privačiame – 150, iš kurių maždaug pusė priklauso ne stacionarioms ligoninėms, o dienos chirurgijos centrams. „Privataus sektoriaus stacionarių sveikatos priežiūros paslaugų segmente iš esmės neturime“, – konstatavo pašnekovas.

Nors esama duomenų, kad valstybinių ligoninių sutarčių su Privalomojo sveikatos draudimo fondu (PSDF) skaičius mažėjo, L. Paškevičiaus teigimu, taip nutiko todėl, kad daugelis valstybinių ligoninių pagal restruktūrizacijos planą buvo prijungtos prie kitų įstaigų, ir todėl didžiąja dalimi sumažėjo juridinių asmenų, bet ne ligoninių skaičius.

„Sutarčių skaičius šiuo atveju nėra labai objektyvus rodiklis, kur kas objektyvesnis – kokioms paslaugų apimtims tos sutartys sudarytos. Štai sutarčių su privačiomis įstaigomis 2011 m. lyg ir daugėjo, bet paslaugų apimtys keitėsi labai nežymiai – mat daugelis šių įstaigų yra mažytės, kartais vienijančios keletą šeimos gydytojų. Sutartis su visa valstybine poliklinika prilyginama sutarčiai su vienu privačiai dirbančiu šeimos gydytoju. Todėl objektyvesnis rodiklis šioje vietoje būtų PSDF paskirstymas – kiek jo tenka valstybinei ir kiek privačiai medicinai. O jis yra toks –  7,6 proc. PSDF lėšų „seka“ paskui pacientą į privačias sveikatos priežiūros įstaigas, ir 92,4 – į valstybines“, – kalbėjo L. Paškevičius.

Privačių paslaugų teikėjai eliminuoti

Pašnekovas pabrėžė, kad valstybinės institucijos sistemingai užkerta kelius privačiai medicinai gauti Europos struktūrinių fondų paramą. „2004 – 2006 m. apie 19 mln. litų iš šių fondų buvo skirti privačioms įstaigoms, o 151 mln. – valstybiniam sektoriui. Vėlesniuose strateginiuose dokumentuose, Vyriausybės nutarimuose ir ministro įsakymuose labai aiškiai parašyta, kad paramos gavėju gali būti tik viešosios sveikatos priežiūros įstaigos, todėl privačios konkursuose dalyvauti nebegali ir nebedalyvauja, – kalbėjo L. Paškevičius. – Taip buvo eliminuoti privatūs paslaugų teikėjai, išskyrus vieną priemonę – dienos chirurgijos paslaugas“.

„Šiuo metu Sveikatos apsaugos ministerijoje (SAM) viena po kitos gimstančios iniciatyvos, kaip dar labiau apriboti, suvaržyti privačios medicinos plėtrą, yra keistos ir neracionalios. Juk ir taip  turime visoje Europos Sąjungoje menkiausiai išvystytą privačią mediciną. Lietuvoje ji sudaro apie 7–8 proc., o Europos Sąjungos vidurkis yra tarp 30–60 proc.“, – sakė jis.

Kitas pranešimas – kiti skaičiai

Kuomet  L. Paškevičius jau buvo išėjęs, šiuos skaičius sukritikavo savo pranešimą beskaitydamas sveikatos apsaugos ministro patarėjas Arvydas Skorupskas: pasak jo, pateikiant minėtą informaciją į vieną buvo suplakti du sektoriai: privatus ir nevyriausybinės pelno nesiekiančios organizacijos, tokios kaip įvairios bažnytinės ligoninės, Raudonojo Kryžiaus organizacija ir kitos. „Grynai privatus, pelno siekiantis sveikatos priežiūros sektorius Europos Sąjungoje sudaro nuo 7 iki 10 proc.“, – sakė A. Skorupskas.

„Kalbant apie Europą, reikia pabrėžti, kad šiaurinės valstybės turi itin mažą privataus sektoriaus dalį. O pietinės – didelę. Šiandien turime situaciją, kai šiaurinės valstybės neturi sveikatos sektorių problemų, o pietinės – turi, ir labai didelių. Graikai, portugalai, italai, ispanai negailestingai riboja teikiamas paslaugas, „kerpa“ kompensuojamų vaistų sąrašus. Grįžtant į Lietuvos padangę, nors ir oponentus girti neįprasta, turiu pabrėžti, kad konservatoriai kadaise suvaldė sveikatos biudžetą, ir jis šiandien nėra deficitinis. Taip, įvyko vidinė devalvacija, sveikatos priežiūros įstaigoms sunku, bet mums pavyko išvengti to, ko neišvengė minėtos pietinės valstybės“, – kalbėjo A. Skorupskas.

A. Skorupskas: problemos visai kitos, ir jos kur kas gilesnės

A. Skorupsko teigimu, sveikatos priežiūros sistema šiuo metu susiduria su dviem svarbesniais iššūkiais – menku finansavimu ir sveikatos priežiūros išteklių netolygumu. „Apie finansavimą daug nekalbėsiu, visi žinome, kad jis sveikatos sektoriuje yra nepakankamas. Bet, be diskusijos apie finansavimą, turime spręsti kitus iššūkius – stacionarų lovų, personalo netolygumo problemą. Jūs puikiai žinote, kad didžiuosiuose miestuose turime ir gydymo įstaigų, ir specialistų perteklių, o rajonuose – trūkumą“, – sakė A. Skorupskas.

Anot jo, valstybinės ir privačios medicinos santykis nėra jokia problema. Problema esanti kita – mažėjant gimstamumui ir gyventojams emigruojant susidarė paradoksali situacija, kai gyventojų šalyje mažėja, o sveikatos priežiūros paslaugų poreikis – didėja. „Tai – senstančios populiacijos ypatumai, kai sveikatos priežiūros sektoriui tenka spręsti vis daugiau senyvo amžiaus žmonių problemų. Ir tas poreikis tik didės. Esant tokiai aplinkai, valstybė privalo prisiimti atsakomybę ir imtis kai kurių apribojimų, – kalba A. Skorupskas. – Jeigu mes nieko nekeisime, nereguliuosime sveikatos priežiūros sistemos, negalėsime nukreipti pinigų srautų ten, kur jų reikia labiausiai, t.y. atsakyti į besikeičiančios demografinės situacijos iššūkius“.

Pasak A. Skorupsko, sveikatos priežiūros sistemas griežtai reguliuoja tiek JAV, tiek ES valstybės – pavyzdžiui, naujos sveikatos priežiūros įstaigos, norinčios patekti į rinką, turi atitikti daugelį sąlygų, ir jų teikiamoms paslaugoms turi būti poreikis. „Kai „Northway“ grupė ėjo į Didžiosios Britanijos rinką, ji čia neįsteigė naujos įmonės – niekas tiesiog neleido to padaryti. „Northway“ tiesiog perpirko čia jau esančią, veikiančią sveikatos priežiūros įstaigą, – sako A. Skorupskas. –  Apie tai mūsų oponentai paprastai nutyli – kad yra ribojimai, ir jie griežti. Tiek licencijomis, tiek sutartimis, tiek teritoriniais principais ir kitais instrumentais. Pas mus šioje srityje daug betvarkės. Vaizdingas Kauno Kalniečių poliklinikos pavyzdys, greta kurios, 3 km spinduliu, išsidėstę dar 17 privačių sveikatos priežiūros įstaigų“. Sistema tolesnių karpymų gali ir nebeatlaikyti

A. Skorupskas pabrėžė, kad sveikatos draudimas – ne individualus, o solidarus mokestis, kai sveikas moka už ligotą, jaunas už seną. „Taip veikia sistema. Sveikatos draudimas nėra mano individualūs pinigai, kai nueisiu, kur norėsiu, o paskui mane – mano pinigai. Tikrai taip nėra ir nebus“, – sakė jis ir pridūrė, kad valstybės indėlis finansuojant sveikatos sektorių – nepakankamas. Valstybė savo lėšomis draudžia 60 proc. visų gyventojų (moksleiviai, studentai, bedarbiai, pensininkai ir kiti), tačiau nuo visų surenkamų PSD įmokų šiuo tikslu sumokami tik 33 proc. Svarbu ir tai, kad tarp valstybės draudžiamų asmenų – tie, kurių sveikatos priežiūra kainuoja daugiausiai – pensininkai, neįgalieji, vaikai.

„Kitas momentas – tas „plaukiojantis balas“, dabar siekiantis 0,89 lito, yra riba, ties kuria sveikatos priežiūros sektorius pradeda braškėti. Dauguma regionų, rajonų ligoninių dirba nuostolingai, tai signalas mums, kad didesnių karpymų, įtampos jos nebepakels – turės prasidėti bankrotai ir uždarymai. Šito valstybė, žinoma, negali sau leisti ir neleis“, – kalbėjo A. Skorupskas.

Gyventojų mažėja. Pinigų nedaugėja. Ką daryti?

A. Skorupsko teigimu, kelias tik vienas – užkirsti kelią naujiems žaidėjams įeiti į rinką – tam, kad kitų žaidėjų būklė dar labiau nepablogėtų. „Visi kalba apie konkurenciją sveikatos sektoriuje. Bet kodėl nestatomas papildomas privatus oro uostas, o šalia greitkelio nestatomas privatus kelias, jeigu užtenka valstybinio? Sakoma – privati įstaiga užtikrins konkurenciją ir geresnę kokybę. Bet kuo skiriasi daktaras Jonas, iki pietų dirbdamas VšĮ, o po pietų – UAB? Ar po pietų kokybė pagerėja? Nemanau“, – sakė A. Skorupskas.

Siūlo būti vienodai teisingiems

Lietuvos pacientų organizacijų atstovų tarybos pirmininkė Vida Augustinienė sako, kad SAM atstovai, kaltindami privačią mediciną nesąžiningumu ir valstybinių lėšų plovimu, ir tylėdami apie valstybinės medicinos ydas, elgiasi kaip tas Biblijoje minimas žmogus – „krislą kito akyje pastebi, bet rąsto savoje nemato“.

„Taip, abu sektoriai turi problemų – tiek valstybinis, tiek privatus. Bet visoje Europos Sąjungoje pacientai turi teisę rinktis. Ir Lietuvoje ta teisė ir galimybė turi išlikti. Ne visi pacientai gali laukti daugelį mėnesių valstybinių įstaigų eilėse. Ne visi nori dėti gydytojui į kišenę. Yra žmonių, kurie geriau dalį paslaugos kainos susimoka į kasą privačioje įstaigoje ir jaučiasi oriai“, – kalbėjo V. Augustinienė.

„Privačios medicinos apribojimai pakenktų pacientams. Jeigu nebebūtų apmokama už suteiktas gydymo paslaugas privačiose įstaigose, eilės valstybiniame sektoriuje išaugtų dar labiau, blogėtų medicinos paslaugų prieinamumas. Norint jas apeiti, kyšiai dar labiau išvešėtų. Būtų ir kitų neigiamų pasekmių – smuktų sveikatos priežiūros paslaugų kokybė, daugėtų uždelstų gydyti ligų atvejų skaičius“, – sakė V. Augustinienė.

Mindaugas Savickas