Dr. Audrius Šimaitis: kaip sulaužyti įsigalėjusios sveikatos apsaugos sistemos stuburą?(3)

„Prezidentės D. Grybauskaitės iniciuota vadovų rotacija galėtų suvaidinti labai svarbų ir didelį vaidmenį, kaip vienas iš esminių būdų įsigalėjusiai sistemai perlaužti stuburą. Tačiau jei nebus konkretaus plano, ką daryti po vadovų rotacijos įstatymo įsigaliojimo, pateksime į gerai žinomą situaciją “Drakonas mirė, drakonas tegyvuoja”, - sako „Vertybėmis pagrįstos reformos“ kūrėjas dr. Audrius Šimaitis, grįžęs atostogų į Lietuvą iš Kornvalio (Jungtinėje Karalystėje), kur dirba kardiologu konsultantu. Pakalbinome jį.

Dr. Audrius Šimaitis - BFL nuotr.

Kaip vertinate Lietuvos sveikatos apsaugos sistemoje įsigalėjusį sąstingį – reforma Klaipėdoje  įstrigo, nieko nedaroma, kad kas nors keistųsi. Tyla prieš audrą?

Vienareikšmiškai šio reiškinio įvertinti nėra įmanoma. Žvelgiant iš reformos iniciatorių pusės, reformos Klaipėdoje sąstingis, o  dar tiksliau reformos nebuvimas yra reformos iniciatorių nesėkmė. Kadangi dauguma Klaipėdos ligoninių teikia paslaugas Vakarų Lietuvos gyventojams, būtų galima teigti, kad reforma neįvyko mažų mažiausiai viename trečdalyje Lietuvos. Jei taip yra – tada kyla kitas klausimas. Jei reforma neįvyko viename trečdalyje Lietuvos, ar įvyko sveikatos apsaugos reforma Lietuvoje apskritai?

Žvelgiant iš kitos pusės – tai yra pliusas, nes nepavyko įgyvendinti planų, kurių pasekmės yra neprognozuojamos. Kaip ir visoje Lietuvoje, visiškai nebuvo plano ir jo nėra, kas bus po ligoninių jungimo. Buvo vienas planas – jungti. O plano, kaip bus jungiama, kokie bus valdymo modeliai,  koks bus pacientų srautų valdymas, kaip keisis ir kaip bus valdomi gydytojų darbo krūviai, nebuvo. Taip pat nebuvo jokio plano, kaip keisti, reglamentuoti slaugytojų darbo krūvius ir kaip panaudoti milžinišką potencialią, glūdintį slaugymo institucijoje.

Būtų galima teigti, kad neįvykusi reforma Klaipėdoje, kad ir kaip paradoksalu, turbūt yra kartu ir viltis, kad Lietuvoje būtų galima įvykdyti tikrą reformą, o ne jos imitaciją.

Klaipėda ir Vakarų Lietuva  gali tapti šios naujos reformos (ketvirtojo restruktūrizacijos etapo) flagmanu bei sovietinės medicinos tvarkos duobkasiu. Panašiai kaip SSSR griuvo ne Maskoje ar Leningrade (dabar- Sankt Peterburgas), kur režimas buvo stipriausias, o prie Baltijos krantų, taip ir sovietinė medicina gali griūti tik ne Vilniuje ir ne Kaune, o Klaipėdoje ir Vakarų Lietuvoje.

Ko gi reikia, kad Vakarų Lietuva taptų tuo duobkasiu?

Tam reikia labai nedaug – reikia įsteigti trečiąjį universiteto mokslų ir gydymo centrą Klaipėdoje. Svarbiausia, kad darbas, medicinos paslaugų teikimas bei vadyba būtų organizuojami pagal naujus tarptautinius standartus. Vėliau ši patirtis galėtų būti perkelta į Kauną, Vilnių bei į kitų Lietuvos miestų ligonines.

Klaipėda  ir Vakarų Lietuva pagal lovų skaičių yra lyderė Europoje. Kiekviena iš trijų suaugusiųjų Klaipėdos ligoninių teikia mažiausiai šešias dubliuojančias paslaugas. Tai yra akivaizdus ir valstybine prasme niekaip nepateisinamas valstybinių lėšų švaistymas. Už visas šias paslaugas mokama mokesčių mokėtojų pinigais  iš ligonių kasų. Todėl kenčia teikiamų paslaugų kokybė, prieinamumas, mažėja galimybė pacientams taikyti naujas technologijas ir skirtis naujus geresnius vaistus. Įdomu tai, kad Klaipėdoje per pastaruosius dešimt metų gyventojų nuo 200 tūkst. sumažėjo iki 160 tūkst., tačiau lovų skaičius nesumažėjo.

Tačiau nėra to blogo, kas negalėtų išeiti į gera. Bendras visų trijų suaugusiųjų ligoninių biudžetas yra apie 100 – 120 milijonų litų. Jei  politiniame lygmenyje būtų galima pasiekti susitarimą, kad Klaipėdoje yra steigiamas trečias  universiteto  mokslų ir gydymo centras , kuriame per tam tikrą laikotarpį pertvarkant paslaugų teikimo būdus vietoje dabar esančių  2 500 lovų būtų perpus mažiau (1 250 lovų),  ir išsaugoti esamą finansavimą, atsivertų unikali galimybė su turimais finansais ne tik pagerinti medicinos paslaugų teikimą pacientams, bet ir gerokai padidinti atlyginimus slaugytojams ir gydytojams.

Kitas svarbus aspektas yra slaugos procesų stiprinimas. Būtina, kad trečiajame mokslų ir gydymo centre būtų gerokai išplėstos slaugytojų kompetencijos ir atliekamų darbų ribos, atsirastų slaugytojos specialistės, numatyti galimi slaugytojų karjeros keliai, panašiai kaip Vakarų valstybėse, kur slaugytojai potencialiai gali tapti net ir įstaigų vadovais.

Viena iš pagrindinių Lietuvos problemų, apie kurią SAM vengia diskutuoti, yra slaugytojų ir pacientų santykis. Tarptautiniai ekspertai teigia, kad optimalus slaugytojų ir pacientų santykis  stacionaro skyriuje yra 1:4 (vienai slaugytojai tenka keturi pacientai). Intensyviosios terapijos, vaikų skyriuose, pogimdyminės priežiūros skyriuose šis santykis turėtų būti 1:2 arba 1:3.

Anglijoje šis santykis yra 1:6, Australijoje 1:4, daugumoje JAV valstijų 1:5, kai kuriose JAV valstijose – 1:4.  Tarptautiniai moksliniai tyrimai rodo, kad su kiekvieno slaugytojos slaugomo paciento skaičiaus padidėjimo vienetu  (lyginant su santykiu 1:4) padidėja mirtingumas ligoninėje 7 % (L.Aitken ir kt). Anot ekspertų, jei  santykis yra 1:10, mirties tikimybė besigydant ligoninėje padidėja net 42 %.

Lietuvoje šis santykis yra 1:15. Naktimis šis santykis yra 1:30. Atlikę aritmetinį veiksmą, gausime, kad  dieną pacientui mirti Lietuvos  ligoninėje yra 77 % didesnė tikimybė nei esant optimaliam slaugytojų bei pacientų santykiui (1:4) . O naktimis?.. Tai yra didelė problema, apie kurią Lietuvos slaugos specialistų organizacija (LSSO) jau ilgą laiką derasi tiek su SAM, tiek bando kalbėti su Seimo Sveikatos reikalų komitetu, bandydama inicijuoti slaugytojų darbo krūvio apribojimus. Tačiau jokio progreso nepaisant didelių LSSO pastangų šioje srityje nepasiekta.

Klaipėdos trečiojo universiteto  mokslų ir gydymo centro steigimas galėtų tapti unikalia galimybe šiais problemai spręsti. Juk tereikia pasiekti vieno vienintelio susitarimo: mažinant lovų skaičių ir perorganizuojant  paslaugų teikimo principus, neatleisti nė vienos slaugytojos. Tai nekainuotų valstybei nė vieno cento.

Reklama

Taigi, jei lovų būtų sumažinta perpus, o slaugytojų skaičius išliktų tas pats, vadinasi, per sąlygiškai trumpą laikotarpį slaugytojų bei pacientų santykis nuo 1:15 sumažėtų iki 1:7. Gerokai padidėtų slaugos kokybė, slaugytojų pasitenkinimas savo darbu, o  svarbiausia – pacientų saugumas ir teikiamų paslaugų kokybė.

Kodėl, jūsų manymu, nedaromi ryžtingi žingsniai siekiant jungti ligonines ir kurti universitetinį medicinos centrą?

Tai, kad Klaipėda tapo savotišku Achilo kulnu sveikatos apsaugos reformoje, suvokia dabartiniai Sveikatos apsaugos ministerijos vadovai. Visai neseniai sveikatos apsaugos ministras R. Šukys lankėsi Klaipėdoje ir dar sykį bandė įtikinti Klaipėdos merą V. Grubliauską bei Klaipėdos miesto tarybos narius įgyvendinti 2009 metais eksministro A. Čapliko ir jo komandos idėją sujungti Klaipėdos universitetinę ir Klaipėdos jūrininkų ligonines.

Tokią misiją 2010 metų pavasarį nesėkmingai bandė vykdyti buvęs viceministras G. Valiukonis. Tuomet jo įžūlus ir net etikos ribas peržengiantis elgesys sukėlė didelį Klaipėdos miesto tarybos narių pasipiktinimą. Visą Lietuvą apskriejo laki G. Valiukonio  frazė apie tai, kad jei taryba nepaklus ministerijos reikalavimui, tai Klaipėdoje bus dvi Marijampolės lygio ligoninės. Įtampa išaugo iki tokio lygio, jog Klaipėdos miesto taryba žengė gana neįprastą žingsnį. Ji ne tik kad neperleido Klaipėdos universitetinės ligoninės steigėjo teisių, bet ir pasiūlė, kad KJL būtų prijungta prie KUL.  Tokiu būdu Klaipėdos savivaldybė būtų tapusi visų trijų ligoninių steigėja, kadangi Respublikinė Klaipėdos ligoninė pagal A. Čapliko planą turėjo pereiti Klaipėdos savivaldybės globon.

A. Čapliko reformos plane steigti trečiojo universiteto centro nebuvo numatyta. Apie tokio centro įkūrimą, kaip vieną iš esminių Lietuvos sveikatos apsaugos reformos prielaidų, pradėjau kalbėti 2009 metais, pristatydamas savo sukurtą “Vertybėmis pagrįstą reformą”. Malonu tai, kad  viešojoje erdvėje ši mintis ir idėja vis labiau prasiskverbia tiek pacientų, tiek gydytojų, tiek politikų ratuose. Ši mintis nėra nauja ar originali. Apie tai rašė švedų ekspertai 2002 metais, pateikę restruktūrizacijos planą, kuris beveik dešimt metų buvo slepiamas nuo visuomenės akių. Švedai rašė, kad Klaipėdos universiteto ligoninės įsteigimas yra vienas iš pagrindinių reformos prielaidų.

2009 metais  pavyko suburti Vakarų Lietuvos iniciatyvinę grupę sveikatos reformai remti. Ši grupė 2010 m. sausio 15 d. kartu su Klaipėdos universiteto Sveikatos mokslų fakulteto dekanu prof. A. Razbadausku  suorganizavo konferenciją, kurioje  dalyvavo apie šimtą  pacientų, pacientų organizacijų atstovų, gydytojų, gydytojų ir slaugytojų organizacijų atstovų. Konferencijos rezoliucija ragino steigti trečiąjį universiteto centrą Klaipėdoje, sujungiant visas tris suaugusiųjų ligonines. Tačiau Sveikatos apsaugos  ministerija išliko kurčia ir taip retam „apačių“ šauksmui. Jokios reakcijos į šią rezoliucijos ir didelės žmonių grupės iniciatyvą nebuvo.

Konferencijoje dalyvavusi parlamentarė Agnė Bilotaitė su konferencijos rezoliucija kreipėsi į Seimo pirmininkę Ireną Degutienę. Ši priėmė ir išklausė mintis apie galimybę steigti trečiąjį  universiteto  mokslų ir gydymo centrą. Pasitarime dalyvavo septyni parlamentarai. Susitikimo metu gimė mintis surengti atvirą forumą, kuriame susirinktų visos suinteresuotos pusės ir viešai aptartų, kokiu būdu vykdyti reformą Klaipėdoje.

Tačiau viešas parlamentarės Agnės Bilotaitės  2010 m. vasario mėn. laiškas-kvietimas tuometiniam Klaipėdos merui R. Taraškevičiui organizuoti tokį forumą liko be jokio atsako.

Klaipėdos meras R. Taraškevičius praleido unikalią galimybę laiku svarstyti prisirpusią ir opią problemą. Vietoj to Klaipėdos miesto taryba, išklausiusi buvusio viceministro  G.Valiukonio pamokslavimų apie Marijampolę, žengė gana kategorišką žingsnį, kurį geriausiai apibūdina “Vakarų ekspreso” antraštė “Savivaldybė susirinko visas uostamiesčio ligonines”. Tuomet SAM žengė “atsakomąjį žingsnį” ir padarė taip, kad Respublikinė Klaipėdos ligoninė perėjo ministerijos žinion.

Prasidėjo situacija, kuriai aprašyti geriausia tinka pato terminas, arba sociologijoje tai aprašoma kaip valios paralyžius – kai nė viena iš pusių nėra pajėgi išspręsti esamos situacijos. Taip atsitinka tada, kai tiek institucijos, ligoninės ir joms vadovaujantys žmonės užmiršta visuomenės (šiuo atveju ir pacientų) interesus, nes jie vadovaujasi asmeniniais, grupiniais arba partiniais interesais.

Šią situaciją 2010 metų rudenį bandė švelninti buvęs Klaipėdos meras R. Taraškevičius, surengęs forumą dėl Klaipėdos ligoninių ateities. Tačiau tai buvo jau pavėluotas žingsnis, forumą reikėjo organizuoti ne tada, kai artėjo savivaldybių rinkimai, bet tada, kai iš tikro jo reikėjo – prieš Klaipėdos tarybos sprendimą “susirinkti“  visas Klaipėdos ligonines.

Forumas priėmė vieningą išvadą: vienintelė išeitis iš pato situacijos yra trečiojo universiteto centro steigimas sujungiant visas tris Klaipėdos ligonines.

Įdomiausia yra tai, kad tuo Klaipėdos mero veiksmai ir baigėsi. Nei buvęs Klaipėdos meras, nei Klaipėdos savivaldybė nesiėmė jokių konkrečių veiksmų toliau vystyti šią  mintį ir idėją. Lygiai taip pat baigėsi ir SAM viceministro pažadai inicijuoti Seime įstatymo pakeitimą, kuris įgalintų trečiojo universiteto centro steigimą.

Kokį vaidmenį, išjudinant sustingusius „reformos“ ledus, suvaidintų vadovų rotacija?

Apie tai, ką reikia daryti, jau yra tiek daug prikalbėta ir prišnekėta, kad būtų galima parašyti naują Forsaitų sagą. Atėjo metas veikti ir įgyvendinti konkrečius sprendimus. Prezidentės D. Grybauskaitės iniciuota vadovų rotacija galėtų suvaidinti labai svarbų ir didelį vaidmenį, kaip vienas iš esminių būdų įsigalėjusiai sistemai perlaužti stuburą. Pagal savo svarbą tai būtų trečias įstatymas (po rezidentūros įvedimo ir draudos medicinos įsigaliojimo) naujausioje Lietuvos  medicinos istorijoje. Tačiau nė kiek ne mažiau yra konkretaus plano turėjimas, kas bus daroma po to. Jei nebus konkretaus plano, ką daryti po vadovų rotacijos įstatymo įsigaliojimo, pateksime į gerai žinomą situaciją “Drakonas mirė, drakonas tegyvuoja”.