Dr. Audrius Šimaitis. Trukt už vadžių ir vėl iš pradžių(1)

Būtent taip būtų galima apibūdinti susiklosčiusią situaciją dėl gydytojų atlyginimo kėlimo.

Pasirašiau šią peticiją ir pasirašau po kiekvienu šios peticijos sakiniu. Gydytojams ir slaugytojams būtina ir reikia kelti atlyginimus.

Kita vertus, medikų (gydytojų ir slaugytojų) bendruomenė turi išmokti praeities pamokas. Aš tokių požymių nematau. Ką turiu omeny?

Pirma. Jei medikų bendruomenė nepasiūlys konstruktyvaus ilgalaikio plano, kaip turi keistis sveikatos apsauga per artimiausius 5-10 metų, bet kokios ilgalaikės pastangos iš esmės bus bevaisės. Atsiminkime situaciją, kuri buvo prieš apytiksliai dešimt metų, kai viešoje erdvėje nuvilnijo panašūs reikalavimai kelti algas. Algos buvo pakeltos. 10 metų neveiklos ir laukimo pauzė, darbo ligoninėse, poliklinikose dieną naktį keliais etatais ir t. t. Ir staiga vėl susivokiama, kad atlyginimai yra per maži.

Antra. Kadangi kalbame apie atlyginimų kėlimą valstybiniame sektoriuje, tai atlyginimo kėlimas yra tarsi socialinis kontraktas tarp visuomenės ir medikų bendruomenės. Tai yra, jei keliami atlyginimai, visuomenė taip pat kažko tikisi ir kažką nori gauti. Kad ir kaip skausmingai atrodo kaltinimai “kyšininkavimu” ir skaidrumo stoka, dauguma tokių teiginių nėra iš piršto laužti. Visuomenės lūkesčius būtų galima įvardinti kaip siekį, kad viskas būtų skaidru. Taip pat kaip ir simbolinį klausimą: “Ką jūs, medikai, darote, kad to nebūtų?”. Turime pripažinti, kad tai yra teisėtas visuomenės lūkestis ir labai konkretus klausimas. Jei medikų bendruomenė nori socialinio dialogo, be kurio progresas nėra įmanomas, ji turi visuomenei pateikti konkrečius atsakymus.

Kad ir kaip skausmingai atrodo kaltinimai “kyšininkavimu” ir skaidrumo stoka, dauguma tokių teiginių nėra iš piršto laužti.

Trečia. Taip pat turime suprasti paprastus, bet kartu gana sudėtingus šiuolaikinius sveikatos apsaugos vadybos aspektus bei valstybės situaciją. Valstybiniame sektoriuje visose valstybėse finansai yra riboti ir jei nebus esminių struktūrinių pokyčių, tikėtis, kad valstybė per dvejus metus galėtų padaryti, jog gydytojų atlyginimai 3-4 kartus viršytų visuomenės vidurkį, nėra įmanoma. Nuo sovietų laikų Lietuvoje išliko modelis, kai gydytojas dirba ir lovų vadybininko, ir sekretoriaus, ir specializuoto slaugytojo darbus. Gydytojas gauna visų šių keturių vidutinį atlyginimą. Idealiu atveju turėtų būti vienas gydytojas, vienas sekretorius ir vienas vadybininkas. Gydytojo atlyginimas būtų didžiausias, specializuoto slaugytojo didesnis už visuomenės vidurkį, vadybininko vidutinis, o sekretoriaus mažiausias.

Ketvirta. “Šešėlinė“ medicina, tai yra papildomi mokėjimai, ne tik kelia didelį visuomenės pasipiktinimą, bet svarbiausia - slopina skaidrų medicinos srautų monitoravimą ir supratimą, kas vyksta sveikatos apsaugoje. Taip pat sukuria “nelegalią” konkurenciją privačiai sveikatos apsaugai. Todėl kolektyvinis medikų bendruomenės įsipareigojimas neimti papildomų mokėjimų sudarytų geresnes sąlygas privačiai medicinai vystytis. O tai galėtų būtų geras papildomų pajamų šaltinis medikams.