Dr. Dainius Pūras. Kodėl stabdau savo veiklą visuomeninėse pozicijose(4)
Pranešiau sveikatos apsaugos ministrei, kad stabdau savo veiklą visuomeninėse pozicijose, kuriose ministerijos vadovybės prašymu jai talkinau. Paaiškinau tokio sprendimo motyvus. Kai kuriuos (svarbiausius) galite rasti čia.
Ministerijos vadovybė atsisako rimtai svarstyti mano ir kitų nepriklausomų ekspertų siūlymus, siekiant proveržio vaikų psichikos sveikatos ir raidos pediatrijos srityje.
Paskutiniu metu iš SAM vadovybės padažnėjo pareiškimų, kad šioje srityje sistema veikia gerai. Taigi atsisakoma netgi pripažinti, kad iki šiol modernių paslaugų infrastruktūra Lietuvoje neveikia. Tai reiškia, kad ir toliau ydinga sistema yra dangstoma, atsakomybė perkeliama kitiems sektoriams, toleruojamas ir skatinamas perteklinis vaikų gydymas vaistais ir perteklinė institucinė globa.
Keista matyti, kaip nuolatinių skandalų ir tragiškų įvykių, vykstančių vaikų su raidos ir psichikos sutrikimais pagalbos sistemoje, bei tebesitęsiančios kraupios savižudybių epidemijos fone organizuojami posėdžiai, kuriuose giriamasi tariamais laimėjimais šioje srityje ir tildomi šią sistemą kritiškai vertinantys bei geranoriškai siūlymus teikiantys nepriklausomi ekspertai.
Dangstomi neskaidrūs sprendimai, susiję su universitetinės medicinos plėtra Vilniuje. Dėl tokio dangstymo jau keleri metai žlugdoma Vaiko raidos centro, kuriam iki šiol nepradedamas statyti korpusas Santariškėse, veiklos perspektyva. Atsisakoma išsiaiškinti, kieno iniciatyva užblokuota Vaiko raidos centro naujo korpuso statyba, nors tai lieka vienintelis racionalus būdas išspręsti šio universitetinio centro plėtros klausimą. Priiminėjami nevykę anoniminių autorių siūlomi sprendimai dėl tolesnės Vaiko raidos centro veiklos, akivaizdžiai diskriminuojantys vaikus, kurie turi raidos bei psichikos sutrikimų, bei stabdantys užuomazgoje esančių raidos pediatrijos ir vaikų psichiatrijos sričių plėtrą Lietuvoje.
Atsisakoma pripažinti nemedikamentinių gydymo būdų svarbą Lietuvos sveikatos ir psichikos sveikatos apsaugos sistemoje ir prioritetine tvarka pradėti remti psichologinių ir psichoterapinių paslaugų plėtrą vaikų psichikos sveikatos apsaugos sistemoje. Tokiu būdu tęsiama žalinga pacientams (ypač vaikams) ir viešajam interesui perteklinės medikalizacijos (besaikio gydymo vaistais) tradicija.
Sunku yra bendradarbiauti ir talkinti, kai ministerijoje iš gerbiamos ministrės aplinkos tenka girdėti gluminančius klausimus bei pastabas apie tai, kad esą kodėl gi Lietuvoje turėtume daryti taip, kaip yra Europoje, kodėl lėšas reikėtų skirti ne tik vaistams, bet ir nemedikamentiniams gydymo būdams, ar paaiškinimus, kad neturėčiau kaip ekspertas ir profesorius bendradarbiauti su pilietine visuomene, ar kad naujai statomi korpusai Santariškių ligoninėje turi atitekti tokioms prestižinėms ir perspektyvioms sritims, kokiomis jas laiko šios ligoninės vadovai. Šį gluminančių girdėtų komentarų sąrašą galėčiau ilgai tęsti. Apgailestauju ir dėl to, kad ministro pirmininko nuomonė apie situaciją ir permainų poreikį Lietuvos sveikatos politikoje, kaip matyti iš jo viešų pasisakymų bei Vyriausybės sprendimų, yra formuojama remiantis ne šiuolaikiniais mokslo ir vertybių principais.
Susiklosčius tokiai situacijai, kai Vyriausybė ir Sveikatos apsaugos ministerija atsisako pasinaudoti siūloma talka ir patarimais, nebematau galimybės toliau eiti su SAM mane siejančias visuomenines pareigas (vyriausio vaikų ir paauglių psichiatrijos specialisto, šios srities klasterio komiteto pirmininko, SAM kolegijos nario). Apgailestauju, kad Lietuvos sveikatos politika yra vykdoma neskaidriai, vyraujant vulgariam biomedicininiam modeliui, neatsižvelgiant į PSO rekomendacijas bei naujuosius sveikatos apsaugos prioritetus, tarp kurių yra ir vaikų raida bei psichikos sveikata. Ypač rimta problema yra ta, kad be jokios steigėjų (SAM ir VU) priežiūros vyksta Vilniaus universiteto ligoninės plėtra. Interesų grupių, atstovaujančių brangioms biomedicinos technologijoms, neskaidrus lobizmas lemia, kad vienos akademinės medicinos sritys nuolat maitinamos perteklinėmis investicijomis, o tuo tarpu kitų sričių plėtra nuolat ignoruojama, turbūt todėl, kad šioms sritims nereikia brangių medicinos technologijų. Tai, kad SAM, kaip steigėjas, toleruoja ir proteguoja tokią neskaidrią VU ligoninės Santariškėse plėtrą, yra rimta problema, reikalaujanti nepriklausomo tyrimo. Jei tokie reiškiniai bus ir toliau dangstomi, jie darys vis didesnę žalingą įtaką visai Lietuvos sveikatos sistemai.
Tikiuosi, kad anksčiau ar vėliau Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir SAM vadovybė atsisakys pasenusių sveikatos politikos formavimo bei vykdymo principų ir imsis realių permainų Lietuvos sveikatos apsaugos sistemoje. Visada esu pasirengęs talkinti kai tokiam proveržiui bus subręsta.
Susiję straipsniai
