Eglė Kliukaitė: „Dietologija buvo tikras iššūkis“
Vilniaus dietologijos centro gydytoja dietologė Eglė Kliukaitė iki šiol pasiilgsta mamos ruošto, kad ir rieboko, maisto, o šeimai savaitgaliais iškepa miltinių blynų. Tai nėra prastas maistas, teigia ji, jei laikomasi svarbiausio – maisto įvairovės principo. Ar būtina valgyti pusryčius? Ar lašiniai – sveika? Ar visi pacientai linkę klausyti dietologo patarimų? Skaitykite toliau.
Kaip susidomėjote dietologija?
1997 metais, įstojusi į Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą, kaip papildomą discipliną pasirinkau sveikos mitybos kursą. Taip pradėjau domėtis šia sritimi. Dietologija studijų metu nebuvo pagrindinis tikslas, labiau norėjau dirbti su vaikais. Nepavyko, todėl teko rinktis iš šeimos medicinos ir dietologijos. Pasirinkau dietologiją, ir tai buvo tam tikras iššūkis. Dažniausiai gydytoją dietologą galima buvo sutikti ligoninės virtuvėje, deja, jis mažai ką turėjo bendra su pacientais. Tačiau dietologijos rezidentūra Vilniaus universiteto Santariškių klinikose atvėrė dideles šios specialybės perspektyvas. Turėjau itin profesionalią, rūpestingą rezidentūros vadovę, šį laikotarpį prisimenu su nostalgija.
Dietologija - labai plati sritis. Daugeliui ligų galima taikyti dietoterapiją. Žinoma, tikrai ne visais atvejais tai būtų pagrindinė gydymo priemonė, tačiau kaip papildoma - taip. Pvz., esant per dideliam kraujospūdžiui ir nutukimui, mitybos korekcija sumažina svorį, o kartu koreguojasi ir kraujospūdis, todėl didelė tikimybė, jog vaistų reikės mažiau.
Beje, norą dirbti su vaikais savo specialybėje realizuoju, nes gana dažnai konsultuoju vaikus, taip pat padedu asociacijai ,,DALIA“ prie Medicininės genetikos centro, vienijančio šeimas, kuriose yra vaikų, sergančių liga – fenilketonurija, konsultuoju mitybos klausimais.
Ar prisimenate pirmąją savo konsultaciją? Ar apskritai pacientai linkę klausyti patarimų?
Pirmąją konsultaciją gerai prisimenu. Kaip ir visi jauni specialistai, nebuvau savimi labai pasitikinti, bet iš anksto mintyse susikoncentravau į tai, kas svarbiausia, ir konsultacija praėjo gerai, sklandžiai, pasakiau pacientui viską, ką reikėjo.
Pas mus, gydytojus dietologus, neateina atsitiktiniai žmonės, ateina motyvuoti. Daugelis jų domisi sveika mityba, juolab kad mityba yra kasdienio gyvenimo dalis, ir sako: „Jūs kalbate tai, ką aš jau žinau. Aš jau tiek žinau apie mitybą, kad pats galėčiau dirbti dietologu“.
Sudėtingiau bendrauti su sergančiais bulimija, anoreksija, nes tai sudėtingos ligos.
Būna, kad pacientas prapuola po pirmos konsultacijos. Dingsta, nebematome jų. Nežinome, ar dingo dėl to, kad ir be dietologo išsprendė savo problemas, ar dėl to, kad nieko nepakeitė. Save pakeisti sunku.
Sprendžiant svorio problemas nuolatinis bendravimas su gydytoju dietologu yra būtinas.
Kokį maistą valgėte vaikystėje?
Užaugau Vilniuje. Mama - žemaitė iš Telšių rajono, tėtis - aukštaitis. Mama labai rūpinosi, kad aš, vyriausia iš vaikų, brolis ir sesuo valgytume namuose gamintą maistą, kad grįžę iš mokyklos galėtume jį pasišildyti. Tai buvo paprastas maistas: virtinukai, maltinukai, balandėliai, troškinta žuvis, sriuba, įprastos lietuviškos daržovės.
Vasaras leidau Žemaitijos kaime, ten pusryčiams, kaip dauguma lietuvių, valgiau kiaušinienę, grikių, avižų košę. Apskritai vaikystės maistą dabar, būdama dietologė, vertinčiau kaip šiek tiek rieboką, be to, dažnai jis buvo keptas. Bet jis buvo šviežias, skanus, neįmantrus.
Dar šiandien prisimenu pusmarškonę košę iš miltų ir bulvių, su padažiuku. Skanu buvo.
Ar tėvams esate autoritetas mitybos klausimais?
Autoritetu tėvai manęs nelaiko. Kartais bandau ką nors patarti, kartais mama pati klausia, ką paruošti svečiams. O man pačiai visada skanu sugrįžus valgyti mamos ruoštą maistą.
Ar yra maisto produktų, kurių nesinori ragauti?
Daug ką esu ragavusi. Bet nesu išragavusi visų jūros gėrybių. Alyvuogės ilgą laiką buvo nesuprantamas maistas, dabar be jų negalėčiau.
Daugelis žmonių nevalgo pusryčių, nes, sako, tiesiog nenori. Ką daryti?
Pusryčiai turėtų būti suvalgomi per tris valandas nuo atsikėlimo. Nebūtina valgyti iškart pašokus iš lovos, užtenka išgerti vandens virškinimo sistemai pažadinti. Paskui, kai atsiranda apetitas, ramiai ką nors lengva suvalgyti. Tiks viso grūdo košės, net kiaušinienė, ypač jei darbas sunkus, fizinis.
Kaip dažnai reikia valgyti?
Pagrindiniai valgymai turi būti kas keturias-penkias valandas. Tarp jų – užkandžiai. Reguliariai valgyti ne visiems ir ne visada pavyksta, bet bent stenkimės laikytis dienotvarkės, valgyti nustatytomis valandomis, ir paskui pats organizmas duos signalą, kada laikas valgyti. Jei to nesilaikysime, jei praleisime valgymo metą, atsigriebsime vakare. O vakarinio valgymo įprotis laikui bėgant atsilieps sveikatai.
Vakarinis valgymas - daugelio problema. Jei iš vakaro prisivalgome, ryte pusryčių nebenorime. Mokslo įrodyta, jei nepavalgome pusryčių, daugiau suvalgoma įvairių užkandžių dieną, vakare.
Ar pati laikotės mitybos taisyklių?
Stengiuosi, bet, kaip ir visiems, ne visada pavyksta. Kartais pritrūksta laiko, užsimiršti. Pripažįstu, kad reikėtų gerti daugiau vandens. Pastebėjau, jog jo daugiau geriant savijauta geresnė.
Ypač skysčių poreikis padidėja lieknėjimo metu. Jei žmogus neserga kokia liga, kuriai esant reikia riboti skysčių gėrimą, rekomenduojama per dieną išgerti pusantro litro gryno vandens. Bet per prievartą nereikia gerti, tai individualu. Pradėkime nuo įpročių keitimo – gerdami kavą, išgerkite ir stiklinę vandens. Vietoj vandens tinka nesaldinta arbata, geriausia - žolelių. Bet negalima persistengti, žolelės neturi būti geriamos ištisai, ypač tos pačios.
Ar turite kokį stebuklingą receptą, kurį galėtume pritaikyti mityboje?
Stebuklingo recepto nėra. Visada reikia išsiaiškinti bendrą situaciją individualiai, pvz., patikrinti paciento cukraus kiekį kraujuje, gal jis šokinėjantis, svyruojantis, tada dažniau gali būti alkio jausmas, valgoma daug saldaus maisto.
Ar lašinius valgyti sveika?
Lašiniai – tai riebalai, beje, juose yra polinesočiųjų riebalų rūgščių, dar kitaip vadinamų „gerųjų riebalų“, tačiau jų kiekis toks menkas, kad vargu ar galima būtų tai pavadinti itin sveikatai naudingu produktu. Paragauti gerai, bet negalima piktnaudžiauti. Kai kas sako, jog žmonės seniau lašinius valgydavo ir nebuvo nutukę. Bet kaip jie seniau gyveno, koks buvo jų darbo pobūdis?.. Jų gyvenimo būdas buvo visai kitas.
Mėgstate gaminti valgį. Ko šeima dažniausiai prašo?
Yra daug patiekalų, kurių mano šeima nori, juos sunku įvardinti, nes jie kinta, pabosta, tačiau dažniausiai prašo miltinių blynų. Ypač savaitgaliais. Stengiuosi kepti be riebalų. Jei mitybos racione yra ne tik blynai, tai nėra blogas maistas. Svarbu įvairovė.
Patinka įvairios salotos su sūriu, riešutais, sėklomis, paukštiena, žuvimi, žinoma, vaisiai, įvairūs grūdiniai patiekalai. Šiuo metu pamėgę orkaitėje keptą su garstyčių grūdeliais, medumi, prieskoniais marinuotą paukštieną.
Ar vegetarizmas - gerai?
Vegetarizmas - suaugusio žmogaus pasirinkimas, jei tai vaikas, reiktų labai gerai apsvarstyti. Jei valgant vegetarinį maistą kartu tenka vartoti maisto papildus, gal tas mitybos būdas žmogui nėra geriausias. Papildo veiklioji medžiaga tokia maža, kad sunku net įvertinti jo poveikį, neaišku, kaip reaguos organizmas. Juk rimti moksliniai tyrimai maisto papildams ištirti nėra būtini.
Šiandien daugelis jaučiasi tiek daug žinąs, vos ne mitybos specialistas. Ar tai nepavojinga?
Sutinku, dabar daug sveikos mitybos mokytojų. Tai dėl to, kad mityba yra kiekvieno kasdienio gyvenimo dalis, visi turime kokius nors įpročius, gavę pamokymų iš senelių, tėvų, pasiskaitome žiniasklaidoje, knygose. Dažniausiai tokie „dietologai“ kalba remdamiesi savo ar draugų patirtimi. Iš tų patarimų, rekomendacijų gausos pasirinkti sunku, juolab kai reikalinga gydytojo pagalba dėl nutukimo ar dėl ligos. O gydytojai dietologai turi supratimą apie žmogų, ligų priežastis.
Galima rasti pavojingų patarimų, pvz., dėl badavimo, kuris tradicinėje medicinoje nėra taikomas arba taikomas tik su gydytojo priežiūra. Visos internetinės dietos žaloja jautriausią – jauną žmogų, kuris tik eina pažintiniu keliu, viską nori išbandyti, domisi įvairiomis nuomonėmis. Perdėto lieknumo kultas ir kiti madingi dalykai žaloja ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai, žmogus gali tapti priklausomas nuo tam tikrų dalykų, jam sudėtinga bendrauti. Tad paskutinis žodis dėl mitybos turi būti specialisto - gydytojo dietologo, kad jis užvestų ant tiesos kelio.
Susiję straipsniai
