Emocijų amerikietiškieji kalneliai – ką išgyvena poros, negalinčios susilaukti vaikų

Poros, pradėjusios eiti bandymo susilaukti vaikų keliu, kartais neįsivaizduoja, kokių stiprių išgyvenimų gali atnešti ši kelionė. Nors tikslios nevaisingumo statistikos mūsų šalyje nėra, tačiau manoma, kad kas šešta vaisingo amžiaus pora susiduria su sunkumais, bandydama pastoti ir susilaukti mažylio. Vaisingumo sutrikimų įtaka psichikos sveikatai nėra pakankamai ištyrinėta, tačiau tyrėjai vis dažniau kalba apie nevaisingumo arba vaisingumo sutrikimų krizę, kuri pasižymi visais žmogui būdingais kriziniais išgyvenimais.

Reklama

Ką patiria poros, nesėkmingai bandančios susilaukti vaikų, portalui manodaktaras.lt pasakoja Santaros klinikų Santaros vaisingumo centro medicinos psichologė Evelina Sabaitytė. Savo istoriją papasakojo ir vilnietė Elena (vardas pakeistas), 22 metus nesėkmingai bandžiusi susilaukti vaikų.

Elenos istorija

56-erių vilnietė Elena susilaukti vaikų bandė 22 metus. Deja, nesėkmingai. Per tuos metus moteriai atlikta daug pagalbinio apvaisinimo procedūrų, dalis jų pasibaigė nėštumu, tačiau išnešioti vaisiaus ilgiau nei 6 savaites nepavyko. Pagalbinio apvaisinimo procedūros kainavo labai brangiai – ne tik finansiškai, bet ir emociškai.

Elena pasakoja: „Nervai pakriko visai. Pamačiusi gatvėje nėščią moterį arba mažą vaiką, pradėdavau raudoti. Išeinu pietauti ir negaliu grįžti į darbą – žliumbiu už kampo ir negaliu sustoti. Etapai būna keli. Pradžioje – daug optimizmo, atrodo, mums tuoj tuoj pavyks. Eina laikas, vis nesiseka. Optimizmo vis mažiau. Kiekvienos procedūros bijai vis labiau. Kritimas vis skaudesnis.

Po kiekvieno nepavykusio IVF (In Vitro Fertilizacija – pagalbinis apvaisinimas ne moters kūne arba, kitaip sakant, pagalbinis apvaisinimas mėgintuvėlyje) – vis gilesnė emocinė duobė, iš kurios išlipti vis sunkiau. Negalėjau net pagalvoti apie naują bandymą, bijojau nesėkmės. Vyras irgi nenorėjo net kalbėti apie bandymus. Blogėjo santykiai su vyru, daug laiko praleisdavom atskirai, kiekvienas savais reikalais. Būdavo, beveik skirdavomės kas pusę metų. Kuo daugiau nesėkmių, tuo savijauta blogėja. Kodėl kiti gali, visai paprastai, viens du ir padaro vaikus, o tu negali.

Atrodo, visi turi vaikų, tik aš ne. Pradeda atrodyti, kad gyvenimas be vaikų beprasmis. Protu suvoki, kad yra daug kitų svarbių dalykų, bet lieka vienintelis svarbiausias noras, beveik manija, kurio niekaip negali atsisakyti. Šį gyvenimo etapą prisimenu kaip amerikietiškus kalnelius – viltis-kritimas, viltis-kritimas žemyn. Vilties vis mažiau, kritimai vis skaudesni, ir po kiekvienos nesėkmės vis sunkiau atsigauti.“

Elena pradėjo ruoštis pagalbiniam apvaisinimui su donorine kiaušialąste, tačiau viltis susilaukti vaikų palaidojo dar vienas smūgis – gimdos vėžio diagnozė.

Dideli vidiniai išgyvenimai

Reikia pripažinti, kad neretai didžiausia psichologinė našta, bandant susilaukti vaikų, tenka moteriai, nes didžioji dalis pastojimo proceso, vaisingumo sutrikimų gydymo, pagalbinio apvaisinimo intervencijų yra atliekamos moters kūne, moteris turi sekti savo menstruacijų ciklą, atlikti įvairius tyrimus ir reguliariai lankytis pas gydytoją akušerį-ginekologą ar vaisingumo specialistą.

Santaros klinikų Santaros vaisingumo centro medicinos psichologė Evelina Sabaitytė yra atlikusi keletą kokybinių tyrimų apie vaisingumo sutrikimų patyrimą. Tyrimai parodė, kad vaisingumo sutrikimų turinčios moterys susiduria su daugybe sunkių emocinių išgyvenimų ir iššūkių.

Emocijų amerikietiški kalneliai

Pasak medicinos psichologės E. Sabaitytės, dauguma moterų, nesėkmingai bandančių susilaukti vaikų, patiria didžiulį emocinį chaosą, kurį apibūdina kaip važiavimą amerikietiškais kalneliais.

„Visas gyvenimas tampa priklausomas nuo moters menstruacijų ciklo. Ciklo pradžia (prasidėjusios menstruacijos) – beveik visuomet emocinė duobė, mėnesinės – patvirtinimas, kad šį mėnesį ir vėl nepavyko pastoti. Kurį laiką išgedėjusios, moterys pradeda jausti viltį, nes artėja ovuliacijos diena, vaisingasis laikotarpis, nuotaikos pakilesnės. Kai praeina ovuliacija, ateina laukimo laikotarpis. Poros pradeda galvoti, kaip bus, ar pavyko. Ir jeigu nepavyksta pastoti, prasidėjusios mėnesinės tampa žemiausiu emocinių kalnelių tašku. Ir vėl viskas prasideda iš naujo, kaskart vis aukštyn ir vėl žemyn“, – pasakoja E.Sabaitytė.

Su šiuo cikliškumu susijęs ir „įstrigimo laike“ jausmas, kurį įvardija moterys. „Bandydamos pastoti ir patirdamos nesėkmes, moterys sako besijaučiančios tarsi įstrigusios laike, viskas sukasi vienodai. Jos atsiduria laiko spąstuose – nei pirmyn, nei atgal, negali nei pasiekti norimo nėštumo, nei kažkaip iš šios situacijos išeiti. Viena moteris pasakojo, kad jausmas toks, lyg pati didžiausia svajonė ranka pasiekiama, bet ji už stiklo, pro kurį negali prasibrauti“, – sako psichologė E.Sabaitytė.

Netekties, gedulo jausmas

Pasak sveikatos psichologės E.Sabaitytės, moksliniai tyrimai rodo, kad emocijos, kai pastoti nepavyko, gali būti prilyginamos artimo žmogaus netekčiai. „Turime aiškius, legalius būdus, kaip gedėti, kai miršta mūsų artimasis, o šitas gedėjimas, kai nepavyksta pastoti, visuomenei nežinomas, nepatirtas. Tai sukuria nežinojimo, kaip elgtis šitoje situacijoje jausmą. Dauguma moterų sako, kad kai prasideda mėnesinės, tai būna pati sunkiausia diena“, – sako E.Sabaitytė.

Kaltė

„Dauguma moterų pradeda kaltinti save, kad kažko nepadarė ar per vėlai pradėjo planuoti nėštumą. Kaltė – klastingas jausmas tuo, kad mes pačios tą kaltę užsidedame, ir nėra jokio stebuklingo metodo, kuris galėtų nuimti kaltę. Visas moteris drąsinu, sakydama, kad šią kaltę pačios priklijavome ir tik pačios galime save išlaisvinti. Neretai tai – sunkiausia terapijos dalis“, – sako E.Sabaitytė.

Pyktis

„Labai dažnas pykčio jausmas. Moterų žodžiais kalbant – pykstu, nes tai neteisinga, visą gyvenimą stengiausi gyventi sveikai, tai kodėl asocialios moterys taip lengvai susilaukia vaikų? O mes, kurie galime duoti vaikučiui viską, negalime susilaukti“, – pasakoja psichologė.

Prarandamas identitetas

Pasak E.Sabaitytės, negalėdamos pastoti, moterys suabejoja savo moteriškumu, kartais nebesijaučia esančios tikromis moterimis, atsiranda naujo tapatumo, naujos prasmės paieškos. „Moterys bando motyvuoti save, kad jei likimas nedavė vaikučio, galbūt ji gali realizuoti save kitur. Viena vertus, džiugina, kai moterys bando svarstyti apie kitą savirealizacijos kryptį, nebe apie desperatišką bandymą susilaukti vaikų. Kita vertus, kaip psichologė reaguoju labai atsargiai, nes neretai įžvelgiu, kad tai gali būti gynybinis mechanizmas – kai nebegali pakelti emocinio skausmo, moterys nuleidžia rankas ir bando save įtikinti, kad jų misija gyvenime yra kita. Mano tikslas konsultacijų metu – padėti moterims pasiekti vidinę ramybę ir užtikrintumą bet kokiu savo sprendimu šiame kelyje“, – sako psichologė.

Vyrai išgyvena tą patį

Nors didžiausias emocinis krūvis, nesėkmingai bandant pastoti, tenka moterims, vyrai taip pat išgyvena skausmą, neteisybės jausmą. „Mesdami svorį, atsisakydami žalingų įpročių, tikėdamiesi pagerinti spermos kokybę, patiria nusivylimus, kai neįvyksta nėštumas. Itin jautriai vyrai reaguoja, kai nevaisingumo sutrikimų priežastis yra vyriškosios kilmės, susijusi su spermos kokybe. Kyla didelis kaltės jausmas, didelė tapatumo krizė, susijusi su klausimais apie vyriškumą. Galima kalbėti apie kraštutinius atvejus, kai reikalinga spermos donoro pagalba, norint pasiekti nėštumą, ten išgyvenimų puokštė yra dar didesnė“, – sako E.Sabaitytė.

Pasak psichologės, vyrai išsiskiria globos jausmu. „Jie beprotiškai nori globoti savo moterį, dauguma vyrų sako, kad nori turėti su ja vaikų ir nesvarbu, kada tai pavyks. Jie turi ne tik atlaikyti savo emocijas, bet ir palaikyti savo moterį“, – sako psichologė E.Sabaitytė.

Iššūkiai porai

Įtampos poros santykiuose įneša ir planuoti lytiniai santykiai vaisingomis dienomis. „Dauguma žmonių išsireiškia, kad prasideda darbas, vaikų gaminimo procesas. Mėnesis po mėnesio bandant pastoti, dingsta malonumas, spontaniškumas, romantika, tai tampa dideliu darbu, apgaubtu nerimo ir nuolatinių abejonių, pavyks ar nepavyks. Nereta pora sako, kad tas planuotų lytinių santykių periodas sudėtingiausias, nes atsiranda tam tikros prievartos. Viltys susimaišo su įspraudimo į kampą jausmu“, – sako psichologė E.Sabaitytė.

Vis dėlto, nepaisant sunkumų, patirtų bandant pastoti, nevaisingumo krizė porą dažniausiai suartina, užaugina kaip partnerius, jei pavyksta susilaukti – kaip geresnius tėvus. „Stebime poras, kurios po ilgo laikotarpio susilaukia vaikų, gera matyti išlauktą sąmoningą tėvystę, didelį vyrų įsitraukimą“, – sako Santaros vaisingumo centro medicinos psichologė E.Sabaitytė. Pasak jos, sunkumai, bandant susilaukti vaikų, gali būti sudėtingi, labai svarbu palaikyti vienas kitą, ieškoti pagalbos pas psichologą, paramos grupėse.

Projektas iš dalies finansuojamas Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo lėšomis.