Epidemiologai: nepasirūpinus vaiku iki 2 metų, skiepai ir ligos jį pasivys jau suaugusį

Klaipėdos universiteto ligoninėje personalo darbuotojai neseniai nustačius tymų atvejį, medikai signalizuoja apie nerimą keliančią statistiką – vaikų skiepijimo apimtys menksta ir esame ant kolektyvinio imuniteto praradimo ribos, kuomet paskiepytųjų skaičius visuomenėje nesiekia 90-95 proc.

Reklama

Vakcinomis valdomų ligų protrūkiai primena, kad tėvai kažkada apsisprendė savo vaikų neskiepyti – dažnai baimindamiesi nepageidaujamų reakcijų mažyliui. Vis dėlto Klaipėdos atvejis rodo, kad užaugę neskiepyti žmonės ne šiaip atsiduria infekcinių ligų židiniuose, bet ir juose dirba. Taigi kodėl svarbu pasirūpinti mažu vaiku, kad suaugęs jis neturėtų priekaištų tėvams?

Proga išvengti net 14 infekcijų

Lietuvoje pagal Vaikų profilaktinių skiepijimų kalendoriuje nustatytus terminus naujagimiai, kūdikiai ir vaikai gydymo įstaigose nemokamai yra skiepijami nuo 14 užkrečiamųjų ligų: tuberkuliozės, hepatito B, kokliušo, difterijos, stabligės, B tipo Haemophilus influenza infekcijos, poliomielito, tymų, epideminio parolito, raudonukės, pneumokoko, žmogaus papilomos viruso (ŽPV), rotaviruso bei B tipo meningokoko. Nuo dalies infekcijų skiepai kartojami 2-4 kartus per pirmuosius 2 vaiko gyvenimo metus ir vėliau. Dalis vakcinų yra penkiavalentės, kai vienu dūriu skiepijama nuo 5 infekcijų, taip supaprastinant skiepijimo procesą.

Pirmoji – hepatito B – vakcina naujagimiui tenka per 24 valandas nuo gimimo, antroji – tuberkuliozės – 2-3 gyvenimo parą. 

Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC) duomenimis, gimdymo namuose Lietuvoje vakcinuojama 93,20 proc. naujagimių. Nedidelei daliai – iki 2 proc. – vakcinacija atidedama arba negalima dėl nustatytų sveikatos indikacijų (ankstukai, imunosupresinės būklės, sepsis ir kt.). Tuo tarpu apie 5 proc. naujagimių neskiepijama tėvams atsisakius.

Ir nors, kaip minėta, oficialiai Lietuvoje skiepijama nuo 14 infekcijų, esama jų epidemiologinė situacija skiriasi tėvams nukrypstant nuo medikų rekomendacijų bei savaip interpretuojant skiepijimo kalendorių.

Nacionalinio visuomenės sveikatos centro gydytoja epidemiologė Daiva Razmuvienė sako, kad tėvams baiminantis skiepo, gydytojai visuomet pataria labiau bijoti ligos. „Vaikai iki 2 metų gauna didžiąją dalį profilaktinių skiepų dėl to, kad gimsta neturėdami jokios apsaugos nuo išorinių antigenų, o susiduria su pasauliu, kuriame virusai, bakterijos gali persiduoti jau ir gimdymo metu. Žvelgiant toliau, jei šeimoje yra vyresnių brolių ar sesių, kurie taip pat neskiepyti, imuniteto neturintis kūdikis yra itin imlus užkrėtimams. Ligos pavojingiausios ne tik simptomais, bet ir komplikacijomis kalbant apie bet kurią bakterinę ar virusinę ligą, valdomą skiepais. Kūdikiai iki 1 metų yra labiausiai pažeidžiami“, – akcentuoja D. Razmuvienė.

Kodėl pirmosios paros svarbiausios?

Vakcina nuo hepatito B į vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių Lietuvoje buvo įtraukta 1998 m., t. y. praėjus 12 metų nuo pačios vakcinos sukūrimo ir patvirtinimo Europos vaistų agentūroje. Dar 1978-1980 m. Lietuvoje buvo fiksuojama 1823 ligos atvejų per metus, kai 2023 m. – vos 8. Infekcija suvaldyta net 99,6 proc.

Būtent ši vakcina yra pirmoji, kurią gauna naujagimis. Gydytojos epidemiologės D. Razmuvienės teigimu, 24 valandų intervalas svarbus, nes naujagimis užsikrėsti gali per visus žmogaus išskiriamus biologinius skysčius, įskaitant ir kraujo kelią gimdymo metu ar su motinos pienu, mat mama pati gali būti infekcijos nešiotoja.

„Hepatito B ligos procesas – labai sudėtingas, pereinantis iš ūmaus į lėtinį, ką galima prilyginti susirgimui vėžiu. Imuniteto neturintiems kūdikiams lėtinio hepatito B rizika siekia net 90 proc., o gydymas tuomet gali tęstis pusmetį ar ilgiau“, - teigia NVSC gydytoja epidemiologė.

Imunitetui įgauti, hepatito B skiepas privalo būti kartojamas praėjus 1 ir 6 mėn. Pirmąja doze skiepijama kuo anksčiau, mat imunitetui susidaryti reikia dviejų savaičių.

Čia pat gydytoja užsimena apie atvejus, kai tėvai, pabijoję bendro kūdikiui tenkančio skiepų kiekio, nusprendžia vakcinacijos nebetęsti ir dalį kalendoriuje esančių skiepų praleidžia. „Vaikui užsikrėtus meningokoku B, nuo kurio jis nebuvo paskiepytas 3, 5 ir 12-15 mėn. intervalais, ligos eiga yra labai sudėtinga. Pagalvokime apie būseną, kurią patiria ir pats vaikas, ir jo tėvai ar globėjai, jei gydymas trunka mėnesius. Tai ir socialinė, ir psichologinė, ir finansinė našta“, – primena D. Razmuvienė.

Tuberkuliozės rizika įtikina skiepytis

Antrasis naujagimiui tenkantis skiepas – vakcina nuo tuberkuliozės (BCŽ) – suleidžiamas 2-3 parą. Tuberkuliozės situacija Lietuvoje vis dar grėsminga – esame viena iš daugiausiai susirgimų Europoje fiksuojanti šalis (619 naujų atvejų, iš kurių vaikams iki 6 metų nustatyta 14 tuberkuliozės atvejų per 2023 m.).

Kęstutis Rudaitis, NVSC Užkrečiamųjų ligų valdymo vyriausiasis specialistas, primena, kad skiepyti vaikus nuo tuberkuliozės Lietuvoje pradėta 1962 m., o nuo 1992 m. pradėta vakcinacija daniška BCG vakcina. Būtent gana aukšta susirgimo rizika lemia, kad naujagimių skiepijimo apimtys nuo šios infekcijos viršija 90 proc. „Tuberkuliozės vakcina yra viena seniausių, išrasta prieš 100 metų. Neabejojame, kad laiko patikrinta vakcina daugeliui dėl to ir kelia pasitikėjimą. Tačiau svarbu suprasti, kad visos 14 į Lietuvos sveikatos programą įtrauktos vakcinos perėjo ilgą etapą, kad čia atsirastų. Epidemiologai, infektologai, kiti medicinos specialistai dešimtmečius analizuoja vaistų gamintojų duomenis ir tik po ilgų procesų nusprendžia, kad vakcina būtų įtraukta į skiepijimo kalendorių“, – teigia K. Rudaitis.

Specialistas priduria, kad Lietuvoje naudojama gyva susilpninto virulentiškumo M. bovis BCG vakcina. Ji neapsaugo nuo užsikrėtimo, bet apsaugo nuo sunkių ir mirtinų ligos formų, tokių kaip išsėtinė tuberkuliozė ar meningitas.

Visos Lietuvoje naudojamos vakcinos yra gaminamos Europoje ir patvirtintos Europos vaistų agentūros.

Persigalvojus – individualus skiepijimo planas

NVSC gydytojai epidemiologai primena, kad laiku nepaskiepijus vaikų, tačiau vėliau apsisprendus teigiamai, kiekvienam pacientui šeimos gydytojas sudaro individualų skiepijimo planą. „Ligos našta jokiais kriterijais nelyginama su skiepo rizika. Per metus vaikams Lietuvoje fiksuojama vos apie 80 nepageidaujamų reakcijų į skiepą, kurios apsiriboja paraudimu ar rankos skausmu. Vis dėlto vienas dažnesnių motyvų neskiepyti, kurį girdime – jog ligos neva yra išsigalvotos, ir net naujoji gydytojų karta savo praktikoje jų nėra mačiusi, nes ilgą laiką tokių ligų nebuvo diagnozuojama. Tačiau iš tiesų tai yra daugiau kaip šimtmetį trunkančios skiepų profilaktikos įdirbis, kurį rizikuojame prarasti“, – akcentuoja gydytoja epidemiologė D. Razmuvienė.