Mano močiutė Domicėlė Dievo vardą tardavo labai retai. O gal ir visai jo neminėdavo, nes neprisimenu. Užtat iki šiol ausyse skamba jos sodrus žemaitiškas sakymas „Apsauguok, pečiau“.
Kaimynės davatkėlės rypaudavo „Jergau, Jergau, do lito pametiau!“, „Apsauguok, Vėišpatie!“, „Padiek, Dėivė!“, taip keleriopai didindamos spaudimą įsivaizduojamam gelbėtojui ir keldamos bereikalingą triukšmą. Juk Dievas, anot bažnyčios, yra visažinis, visamatis, visagirdis ir bet koks pagalbos prašymo priminimas balsu ar mintimis yra perteklinis ir sukeliantis bereikalingą sumaištį jo kanceliarijoje.
O kreipimasis „Apsauguok, pečiau“ yra nuoroda į konkretų energijos šaltinį, turintį ir konkrečias funkcijas: pamaitinti, sušildyti, sausinti, gydyti.
Beje, Valstybinė lietuvių kalbos komisija nurodo, kad „pečius“ yra senoji svetimybė ir nevartotinas žodis. Vietoje jo siūlo naudoti „krosnis“. Bet kalašų – vienų iš seniausių sanskrito saugotojų kalboje „peḉ“ yra „karštis“. Jeigu taip, ne menkesniems sanskrito saugotojams lietuviams „pečius“ nėra svetimybė, o tik dėl nežinojimo atiduotas slavams.
Nežinojimas ir negebėjimas sužinoti yra bene didžiausia žmonijos bėda. Ja atsikratyti naiviai bandome savo neišprusimą perkeldami į mistikos, stebuklų erdvę. O kartais tai darome tyčia, nes mistifikavimas padeda valdyti ir gauti pelno.
Bet galima manyti, kad gamtoje antgamtiniais reiškiniais vadinamų stebuklų negali būti. Yra tik nežinomų gamtos dėsnių, kuriuos mes vadiname stebuklais. Teologas Gabrielius E. Klimenka irgi sako, kad pasaulyje nėra nieko paranormalaus, yra tik nepažintos sritys.
Iš visų žmonijos tiriamų objektų bene mažiausiai žinome apie žmogų. Mokslininkai iki šiol negali tvirtai pasakyti, kodėl slenka plaukai, tad ką bešnekėti apie tai, kodėl žmogus liūdi ir džiaugiasi, myli ir nekenčia, žudosi ir iš paskutiniųjų kabinasi į gyvenimą, pavydi ir atiduoda paskutinius marškinius.
Jeigu manome, kad visos šios būsenos ir jutimai vienaip ar kitaip veikia mūsų fizinę bei psichinę sveikatą, o jos ir būsenos ryšys yra abipusis, kyla labai daug klausimų.
Argumentuodamas tūkstantmečių stebėjimais ir žmonijos patirtimi, profesionaliu radiostezininku (virgulininku) prisistatantis Jonas Jukonis teigia, kad žmogaus sveikatai kenkiančias geopatogenines zonas sukuria penki pagrindiniai spinduliuočių šaltiniai. Du jų, iš kurių vienas yra pats kenksmingiausias žmonėms, sukuria požeminiai vandenys arba jų srautų susikirtimai su tektoniniais lūžiais. Anot daug metų biolokacija besidominčio inžinieriaus Jono Viganto Bulikos, „mokslininkų manymu, po trejų miegamosios vietos buvimo geopatogeninėje zonoje metų, net atspariausias žmogus sunegaluos: susirgs onkologine, nervų, širdies-kraujagyslių ar psichikos liga“.
Lietuvoje turime daugiausia savižudybių pasaulyje, mažiausiai užuojautos, patyčios liejasi net iš politikų, žiniasklaidos lūpų, paskui juos seka vaikai, įstatymais bandome sudrausminti mušančiuosius ir žudančiuosius vaikus. Tokia ir daugybės panašios statistikos gali rodyti ir smegenų ligas, kurios iš niekur neatsiranda, o atsiradusios tik plinta, nes jas norime sustabdyti, regis, tokių pat sergančiųjų kuriamais įstatymais, bet ne ieškodami priežasčių ir jas naikindami.
Tegul nuskamba paradoksaliai, tačiau viena iš priežasčių gali būti požeminiai vandenys, kurių Lietuvoje turime daugiausiai pasaulyje. Jau girdėti, kaip esame vadinami „Vandens Kuveitu“.
2007 metais pradėtai vyriausybinei programai įvertinti požeminio geriamojo vandens išteklių atsargas vadovavęs „Groto“ uždarosios akcinės bendrovės direktorius Antanas Marcinonis pateikė duomenis, jog Lietuvoje 95 procentai buityje, žemės ūkyje, pramonėje naudojama vandens gaunama iš požeminių telkinių. Vien tas skaičius rodo, jog lietuviai po kojomis turi gausius vandens išteklių srautus, o kartu, anot J. Jukonio, ir daug didesnę tikimybę nuolat būti fizinę bei psichinę sveikatą gadinančiose geopatogeninėse zonose.
Regis, Lenkijos Vangroveco miesto apylinkėse – tas pats. 2013 metų vasara „Lietuvos rytas“ išspausdino žinutę, kad čia dvigubai daugiau savižudybių nei vidutiniškai šalyje. Lenkai Vangrovecą vadina perlu Lenkijos ežerų karūnoje. O kur ežerai, ten ir juos maitinantys požeminiai vandens srautai. Juose nuolat kinta slėgis, tėkmėje slūgsančių akmenų milijarduose pjezokristalų kaupiasi elektros krūviai. Mokslininkai tokias vietas vadina geoelektrinėmis, kurių spinduliuojami elektromagnetiniai laukai kenkia visiems jų veikimo zonoje esantiems gyviems organizmams.
Pagal mirtis nuo širdies ir kraujagyslių ligų daugiau nei dvigubai lenkiame Europos Sąjungos vidurkį, naujai diagnozuojamų vėžinių susirgimų skaičius tūkstančiui gyventojų – didžiausias Europoje, savižudžių „rekordo pasaulyje gairelės“ iš rankų nepaleidžiame jau daug metų. Gal tokia statistika paskatins bent atidžiau žvilgtelėti į J.V. Bulikos perspėjimą?
Juolab kad ir parapsichologas Vladimiras Azanovas sako, jog iš Žemės sklindanti spinduliuotė veikia žmogaus psichiką. Jis gali pradėti daryti nesąmoningus veiksmus, dažnai sirgti, priimti netinkamus sprendimus. V. Azanovo manymu, jeigu namas stovi blogoje vietoje, geriausia išeitis – ji nugriauti ir kraustytis kitur.
Psichologė, psichoterapeutė Genovaitė Petronienė sako, jog būna namų, kurie yra prastoje vietoje ir juose nemalonu gyventi.
Suskaičiavus, kad iš trijų milijonų Lietuvos gyventojų 1,6-1,7 procento jų gyvenimą baigia savižudybe, miršta nuo J.V. Bulikos minimų negalavimų, skaičius turėtų gąsdinti. O prie jo pridėjus idiotiško elgesio keliuose, buityje aukas, blaivus protas verčia ieškoti ir nestandartinių priežasčių.
Tai jau tampa ne tik „keistuolių“ bei „virtuviniu“ užsiėmimu, bet ir vis aiškiau platesnėje erdvėje pasirodančių mokslininkų darbais. Galima įtarti, jog jie kalba apie kol kas spėjamą, bet vis labiau iš paranormalių reiškinių prie mokslinio traktavimo artėjančią Žemės energetiką.
Bent kol kas keistuoliais atrodo apie tai kalbantys ir rašantys žmonės. Gaila, prie jų plakasi ir reputaciją gadinančių apsišaukėlių.
Bet ne nuodėmė manyti, kad rimtai į Žemės energetiką žiūrintieji iš naujo atranda tai, ką žinojo ar bent nujautė mūsų senoliai iki tol, kol pagonių žinias kartu su jų saugotojais ir nešėjais krikščionybė sumetė į inkvizicijos laužus.
Vokiečių mokslininkas Manfredas Kari pagal onkologinių susirgimų paplitimą sukūrė jo vardu vadinamą virtualų Žemės energetinį tinklą, kurį virgulininkai (radiostezininkai) naudoja jau daug metų.
Žemaitijoje kol kas spėjamas bei oficialiai pripažintas Lopaičių, Pakutuvėnų, Paunšvystės, Kražių, Kernavės, Pakisio bei kitas šventvietes sujungus linijomis, aiškiai matyti tokios pat formos, su tokiomis pat kryptimis nusidriekusiomis linijomis Kuri tinklo analogas. Toli šiaurėje, Amžinojo įšalo muziejaus filialo direktorius Aleksandras Toščevas vėlgi gavo tokią pat schemą, netoli Tunguskos meteorito kritimo vietos linijomis sujungęs spėjamas šventvietes.
Tai gali byloti, jog prieš daug amžių žmonės žinojo apie geosanines – palankias gyviems organizmams vietas ir jose kūrė šventvietes, kurios neretai virsdavo iki šiol stovinčiais miestais.
Ženklų, jog fizinė aplinka veikia gyvus organizmus, yra daugybė. Tik dažnai mes juos vadiname mistiniais, nes nežinome, kokie gamtos dėsniai juos sukuria, kokią žinią jie neša.
Pradėję nuo savęs, galėtume prasibrauti ir iki jų, pradžioje bent išgirdę tarptautiniame „Žemės energetikos ir jos įtakos gyviems organizmams“ seminare kalbėjusį Patro universiteto Graikijoje profesorių Stavrosą P. Papamarinopulą. Anot jo, „tradicinė medicina bando pagelbėti sergantiems žmonėms, kurie gyvena nesveikuose namuose, pastaruosius visiškai ignoruodami. Medicinos gydytojai bando siūlyti pacientams farmacinių kompanijų produkciją, skirtą tam tikrai ligai. O galiausiai - nesveikų namų atveju - susidaro absurdiškas užburtas ratas: gydymas arba neveikia, ir pacientas miršta, arba jis ilgai tęsiamas, tokiu būdu žlugdant paciento ekonomiką bei jo sveikatą“.
Šiame straipsnyje pateikta subjektyvi autoriaus nuomonė, todėl VLMEDICINA.LT už turinį neatsako.