Donatas Puslys. Europos likimą nulems veiksmai, o ne kalbos
Kaip ir galima buvo laukti, po kraupių teroristinių išpuolių Paryžiuje valstybių lyderiai skubėjo reikšti užuojautą Prancūzijai. Vyraujantis visų pareiškimų moto buvo tas, kad šie išpuoliai buvo nukreipti ne tik prieš Prancūziją, tačiau ir visą Europą, o, dar tiksliau tariant, Vakarų pasaulio atstovaujamas pamatines vertybes.
Šių užuojautų ir kalbų buvo galima laukti ir visa tai yra visiškai normalu. Sakyčiau, kad tos kalbos kaip tiksliai paliečia esmę – tai nebuvo tik išpuolis prieš Prancūziją. Tai buvo išpuolis prieš Europą ir Vakarus apskritai. Tačiau šiuo atveju būtina pabrėžti viena – tik kalbų norint išspręsti krizę tikrai nepakaks. Nepakaks ir parodomosios solidarumo akcijos politiniams lyderiams žygiuojant susikibus už rankų.
Teroristai sąmoningai taikėsi į žmones, kurie mėgavosi savo kasdieniu gyvenimu: kas džiaugėsi skania vakariene bičiulių draugijoje, kas klausėsi koncerto, o kam galvoje sukosi vienas klausimas – nugalės Prancūzijos futbolo rinktinė pasaulio čempionus vokiečius ar ne. Visą šią kasdienybę sutraukė kruvini išpuoliai, kurių esminė žinia yra tokia: nuo šiol nesitikėkite įprastos kasdienybės, bijokite, dairykitės per petį, įtariai žvelkite į visus, esančius aplinkui, nes nežinai, kuris yra užsimaskavęs teroristas.
Prieš daugiau nei ketvirtį amžiaus Šv. Jonas Paulius II keliavo anapus geležinės uždangos tam, kad paskatintų žmones nebijoti net ir susidūrus su persekiojimais, priespaudą įtvirtinusiu valstybiniu aparatu, cenzūra, panieka pamatinėms žmogaus teisėms. Išpuolius Paryžiuje įvykdę asmenys neša visiškai priešingą žinią – bijokite, gyvenkite nuolatinėje baimėje, neapykantoje ir įtarume.
Baimė paralyžiuoja. Tad tvirčiausias atsakas, kurį teroristams galiu pasiųsti kiekvienas pilietis, yra ir toliau gyventi normalų kasdienį gyvenimą. Pavyzdžiu čia galėtų būti izraeliečiai, kurie nepaisydami vis pasitaikančių išpuolių ir terorizmo pavojaus toliau lankosi kavinėse, koncertuose, teatruose, turguose ir sporto arenose taip siųsdami aiškia žinią: gyvenimas tęsiasi ir ne jums, niekšai, būti mūsų kasdienybės šeimininkais.
Kita vertus, būtinas ir politinio elito atsakas. Europa gali ir toliau kurti eilines skambias deklaracijas, pasmerkimus, apgailestavimus, tačiau to tikrai nepakaks. Regėjome, kaip Europos vienybę drasko nesutarimai dėl pabėgėlių. Nesinorėtų, kad ir dabar regėtume, kaip ši vienybė eižėja susidūrus su teroristiniais išpuoliais. Nesugebėjimas veikti draugėje čia reikštų tik viena – susitaikymą su tuo, kad šiandien auka tapo mano kaimynas, ir gyvenimą baiminantis, kad rytoj nebūtų mūsų pačių eilė.
Užtenka trypčioti, užtenka adoruoti minkštąją galią, nes kartais būtina tiesiog pripažinti, kad su teroristais būtina kovoti jėga. Reikia imtis konkrečių priemonių, ar tai būtų karinės kampanijos Irake ir Sirijoje siekiant perlaužti vadinamosios „Islamo valstybės“ stuburą, ar pagalba tokioms šalims kaip Libanas, kad jos negriūtų nuo „Islamo valstybės“ smūgių, ar sklandesnis dalinimasis žvalgybiniais duomenimis tarp valstybių siekiant identifikuoti ir likviduoti taip vadinamas „miegančias teroristų kuopeles“, ar pastangos užkirsti kelią asmenims, kurie Europos didmiesčiuose į džihadistų gretas vilioja jaunus žmones, ar bandymai vėl įvesti kontrolę tuose didmiesčių rajonuose, į kuriuos kojos nedrįsta kelti ir policija, ar kelio sugrįžti į Europą užkardymas tiems, kurie išvyko į Siriją obuoliauti kartu su šėtonais iš „Islamo valstybės“.
Kiekvienos valstybės pareiga yra užtikrinti savo piliečių saugumą. Teroristų vadeivos, siunčiantys į kruvinus žygius savo pakalikus, tą puikiai supranta. Jie ne tik siekia įbauginti kiekvieną asmeniškai, tačiau ir bando pakirsti pasitikėjimą pačia valstybe. Jų tikslas yra Thomaso Hobbeso aprašyta visų karo prieš visus būklė, kai gyvenimas iš tiesų yra brutalus, pavojingas ir vienišas.
Galų gale tie išpuoliai yra nukreipti prieš Europą kaip politinį projektą. Bijokite, uždarykite savo sienas, nepasitikėkite vieni kitais, didžiausią energiją skirkite penktosios kolonos, Trojos arklių paieškoms taip toliau skaldydami visuomenę. Na taip, dar balsuokite už įvairiausio plauko balažin kokiais pinigais maitinamus radikalus, kurie patys stos savo rankomis demontuoti vieningą Europą skleisdami šūkius, kad svarbu tik tai, kas dedasi mano kieme ir tai, kokie yra mano interesai, o visa kita iki lemputės. Deja, taip tikrai gali nutikti ir ne tik dėl pačių išpuolių, kiek dėl dabartinio politinio elito nesugebėjimo veikti ir įtikinti savo piliečius, kad jie gali rūpintis ne ideologiniu jų auklėjimu, o ir saugumo užtikrinimu.
Prancūzų rašytojas Michelis Houellebecqas savo knygoje „Paklusimas“ užsiminė apie Europai gresiančius pilietinius karus. Kad visa ši distopija netaptų realybe, veikti reikia jau dabar. Europą išgelbės ne deklaracijos, o tik konkretūs veiksmai.
Susiję straipsniai
