Gyvenimas gali gerėti tik tada, kai į gera keičiasi žmonių sąmonė, ir todėl visų siekiančių visuotinės gerovės pastangos turi būti nukreiptos į žmonių sąmonės keitimą.
Jėga ne išorinėse gyvenimo formose, o žmonių sąmoningume.
Ne valdžios įsakai naikino smurtą prieš vaikus, kankinimus, vergystę, o žmonių sąmonės pokyčiai sąlygodavo šių pokyčių būtinybę.
Blaškymasis, tuščia veikla, nukreipta į išorines gyvenimo formas, slepia nuo žmonių vienintelį procesą, galintį pagerinti gyvenimą – esminį sąmonės pakeitimą.
Sąmonės augimas vyksta palaipsniui, ne šuoliais, ir niekada negalime nubrėžti ribos, kuri skiria vieną žmonijos gyvavimo periodą nuo kito, tačiau ši riba yra, kaip yra riba tarp vaikystės ir jaunystės, žiemos ir pavasario.
Visuomenės sąmonė jau neigia ankstesnę gyvenimo formą ir seniai pasiruošusi įgyvendinti naują. Visi tai žino ir jaučia. Tačiau praeities inercija, ateities baimė trukdo pasireikšti realybėje tam, kas jau seniai subrendo sąmonėje.
Tokiais momentais kartais pakanka vieno žodžio, kad sąmonė įgautų išraišką, ir svarbi gyvenimo jėga – visuomenės nuomonė – akimirksniu, be kovos ir prievartos, apverstų visą gyvuojančią tvarką…
Visos žmonijos nelaimės kyla dėl to, kad žmonės neturi tikėjimo, o be tikėjimo žmonės vadovaujasi tik pelno siekimu, o žmogus, kuris vadovaujasi tik pelno siekimu, negali būti niekuo kitu, tik apgaviku arba apgautuoju.
Ilgalaikio apgaudinėjimo pasekmė – žmonės nemato ryšio tarp savo išnaudojimo ir dalyvavimo šioje prievartoje.
Gali būti, kad ankstesnei žmonių sąmonės būsenai reikėjo valdžios prievartos, tačiau dabar žmonės negali nematyti, kad prievarta trukdo taikiam žmonių gyvenimui.
Vykdantys prievartą tikina save ir kitus, kad žino – ką daryti, kad žmonių gyvenimas įgautų tokią formą, kokią jie skaito geriausia. Kenčiantys gi prievartą žmonės tiki tuo iki tol, kol negali nieko pakeisti, nes toks tikėjimas suteikia nors šiokią tokią prasmę jų padėčiai.
Klausimas, ar žmonės gali gyventi be prievartos, toks pat juokingas, kaip klausimas kankinamam žmogui apie tai, kaip jis gyvens, kai jį nustos kankinti.
Juk mes nepastebime mūsų gyvenimo blogumų, visai nebūdingų žmogiškai prigimčiai, tik todėl, kad visi tie baisumai, kuriuose mes ramiai gyvename, buvo įgyvendinti palaipsniui.
Pakanka išsilaisvinti iš nežmoniško pateisinančio prievartą prietaro, kad pasibaisėtume įvykdytais ir tebevykdomais nusikaltimais.
Karai pasibaigs tik tada, kai žmonės nedalyvaus jokiuose prievartos veiksmuose.
Ne revoliucijos, gudrios, protingos, socialistinės, komunistinės sąjungos ar pan., išgelbės žmoniją, o dvasingumas ir vienijanti sąmonė.
Į klausimą, ką daryti žmogui, matant vykdomas piktadarystes, atsakymas tik vienas: elkis su kitais taip, kaip norėtum, kad elgtųsi su tavimi; nustok daryti tai, ko nenorėtum, kad tau padarytų.
Sakoma: viena kregždė neatneš pavasario, bet nejaugi dėl to, kad viena kregždė neatneš pavasario, neskristi, o laukti tai kregždei, kuri jaučia pavasarį? Jei taip lauks kiekvienas pumpuras ir žolytė, tai pavasario niekada nebus. Taip ir mums, atkuriant dievišką teisingumą, nereikia galvoti, pirma aš ar tūkstantoji kregždė…
Supraskite, kad jūs nesate gimę būti nei vergais, nei kitų žmonių valdovais, jūs esate laisvi žmonės, bet laisvi ir išmintingi tik tuomet, kai vykdote aukščiausią savo gyvenimo įstatymą.
Šis įstatymas jums atviras, tereikia atmesti jį slepiantį melą. Tai meilės įstatymas, ir jo vykdymas – aukščiausias gėris.
Ieškokite savyje tik vieno: meilės augimo, ryžtingai išgyvendindami: klaidas, nuodėmes, aistras – viską, kas trukdo meilės išraiškai – ir jūs patikimiausiu būdu tarnausite žmonių gerovei.
Pašvęskite savo gyvenimą šiam džiaugsmingam darbui, tik pradėkite tai daryti – ir jūs tuoj pat suvoksite, kad tik tame viso žmogaus gyvenimo prasmė ir kad tik tai skatina visų žmonių gerovę.
Meilė, tikra, besąlygiška, vienijanti žmones, pažadina kiekviename aukščiausio gyvenimo pradmenis. Supraskite, kad žmonių gerovė tik jų vienybėje, o vienybė negali būti pasiekta prievarta.
Pagal L. Tolstojaus raštus, straipsnį “Prievartos įstatymas, meilės įstatymas”, rašytą 1908 metais. Neįtikėtina, kokios aktualios šiai dienai mintys! Tikra tiesa, kad Tiesa nekinta…