Fantastiškiausios versijos apie raumenų ir sąnarių sistemos skausmus

Apie raumenų bei sąnarių sistemos skausmų priežastis sklando pačios fantastiškiausios versijos, dažnai nepagrįstos jokia logika. Susipažinkime.

Reklama

1. Dažniausiai girdima girgždėjimo (krepitacijos) priežastis sąnaryje yra „ten atsiradusios druskos“. Sąnaryje nėra ir negali būti jokių laisvų druskų. Girgždėjimo priežastis yra sąnaryje susiformavę degeneraciniai pakitimai, kurie sąnarinį paviršių padaro nelygų, išderina sąnario tepimą ir mitybą (sinovijinis skystis).

Dėl degeneracinių sąnario pažeidimų sueižėja kremzlės, pažeidžiami meniskai, todėl judesio metu atsiranda krepitacija (girgždėjimas).

2. Dėl sąnarių skausmų kaltos „ataugos“. Šiame kontekste „ataugos“ yra kažkas mistiško, tačiau viską paaiškinančio. Iš tikrųjų, esant lėtiniams sąnario perkrovimams ir lėtiniam ilgalaikiam skausmui, gali susiformuoti kaulinės išaugos, trukdančios normalų sąnario judėjimą. Apskritai ilgai perkraunamas sąnarys (pvz., dėl neoptimalios laikysenos) ilgainiui smarkiai deformuojasi, tačiau daugelio skausmų priežastis, ypač pradinėse stadijose, yra raumenų perkrovimai (visuomet dėl neteisingos statinės ir dinaminės laikysenos, retais atvejais dėl traumų). Raumuo suvokiamas kaip raumens ir jo sausgyslės kompleksas. Labiausiai ir pirmiausiai nukenčia raumens sausgyslė, kadangi ji mažiau plastiška ir turi blogesnę kraujotaką nei raumuo.

Vertinant tiek statinę, tiek dinaminę laikyseną galima lengvai prognozuoti skausmus tam tikrose srityse, net jeigu esamu momentu asmeniui nieko neskauda.

3. Dar geresnė liguistos vaizduotės išraiška yra „ataugų laužymas“. Kaulinės išaugos gali būti pašalintos (kai tai reikalinga) tik chirurginės operacijos metu. Kitoks „ataugų laužymas“ yra neatsakingas požiūris, tai tas pats, kas nulaužti kaulo gabaliuką, kuris liks sąnaryje, ir tikėtis išgijimo. Tipiškas sąnario trakštelėjimas (kad ir pasisukus) neturi nieko bendro su „ataugų laužymu“.

Kieti, mineralizuoti dariniai gali susidaryti raiščiuose, raumenyse, antkaulyje ir kitur, tačiau tai nieko bendro su „ataugomis“ ir jų „laužymu“ neturintys dariniai.

4. Dėl skausmo juosmens srityje ir plitimo į koją (pečių juostoje, su plitimu į ranką) kaltas „nervas“. Iš tiesų gali būti paspaustas, konkrečias zonas inervuojantis nervas (nervinė šaknelė, išeinanti iš stuburo kanalo, ar nervas, einantis per padidėjusio tonuso raumenį). Paspaudimo priežastys gali būti dėl tam tikrų priežasčių susiformavęs uždegimas, protrūzija, ekstrūzija (išvarža). Tačiau nervo paspaudimui būdingas tam tikrų galūnės zonų jautrumo sumažėjimas arba visiškas nejautrumas, galūnės raumenų jėgos sumažėjimas. Nesant tokių požymių aiškios išvaržos simptomatikos nėra ir tai panašiau į raumeninės kilmės skausmus.

Šiandien nėra žinoma, kodėl tam tikrose vietose perkrauti raumenys (susiformavę trigeriniai taškai) duoda skausmo plitimą į toli nuo pažeistų vietų esančias zonas, tačiau tokie fenomenai egzistuoja ir yra ypač svarbūs skausmo priežasties diagnostikoje bei susijusiose srityse. Pavyzdžiui, spaudžiamos pirštais galvos sukamojo raumens skausmingos zonos sukelia nemalonius ir skausminius pojūčius akiduobėse, kaktoje, ir tai leidžia suprasti, jog migreninio skausmo priežastis yra kaklo bei pečių juostos perkrovimai.

Jeigu galūnėje jaučiamas deginantis skausmas arba lyg „skruzdėlės bėgiotų“, tai gali būti kraujotakos sutrikimų priežastis. Bet kokiu atveju tikslinga atlikti kompiuterinės tomografijos ar magnetinio rezonanso tyrimus.

Atsižvelgiant į pakitimus, gydymas labai skiriasi. Jis gali būti nuo chirurginės intervencijos iki masažo ar net pakaktų savarankiškai atliekamų, tačiau tiksliai parinktų, fizinių pratimų, t.y. tempimo bei raumenų jėgos didinimo, bet ne statinių ar pusiau statinių pratimų, tuo labiau ant nestabilios atramos (pvz., kamuolių).

Daugiausiai skausmų yra raumenų ir raiščių sistemos kilmės, o ne sukelti dirginant (spaudžiant) nervą. Pirmiausiai reikia galvoti apie kraujotakos, ypač mikrocirkuliacijos, sutrikimus, ne apie nervo suspaudimą.

5. Žmonės, pastebėję, kad dubuo „nelygiai stovi“, pradeda manyti, kad jų viena koja trumpesnė, todėl reikia dėti į avalynę specialius įklotus. Kojų ilgio matavimas yra sudėtingas ir nelabai reikalingas dalykas. Daug didesnę reikšmę turi tai, ar funkcija yra normali, ar ne. Net jeigu koja iš tikrųjų trumpesnė, visai nereiškia, kad organizmas funkcionuoja neoptimaliai. Daugeliu atveju organizmas jau seniai prisitaikė prie individualių ypatumų (be to, net nėra idealiai simetriškų žmonių) ir funkcionuoja normaliai, o bet koks agresyvus tiesinimas daugeliu atveju sukelia disfunkcijas.

Ar korekcija reikalinga, labai lengva nustatyti. Pagrindinis organizmo fenomenas, kurį reikia išnaudoti, yra tai, kad jei kuris nors sąnarys funkcionuoja neoptimaliai, viso kūno raumenys yra šiek tiek slopinami per centrinę nervų sistemą.

Taigi testuojant, ar reikalinga kojų ilgio korekcija, reikia išmatuoti, pavyzdžiui, rankos jėgą (tam tikru būdu apkraunant tiesėjus raumenis), po to koreguoti dubens padėtį, po kulnu padedant paaukštinimą (0,5-1 cm aukščio), ir antrą kartą išmatuoti rankų raumenų jėgą. Jeigu jėga krito (būna, kad jėga sumažėja maždaug 50 ir daugiau proc.), vadinasi, apie jokią korekciją negali būti ir kalbos. Jeigu jėga išliko tokia pat, koreguoti taip pat nėra prasmės, kadangi tai neturi įtakos judėjimo sistemai, jeigu jėga padidėjo - tuomet reikia koreguoti.

Analogiškai galima patikrinti, ar skausmo priežastis yra sąnario, pavyzdžiui, stuburo tarpslankstelinių diskų pažeidimai, ar skausmas yra raumeninės kilmės – pavyzdžiui, raumenyje esantys trigeriniai taškai.

Pulti koreguoti atseit kreivos laikysenos negalima, nes didelė tikimybė, jog prie matomos deformacijos (pavyzdžiui, kompensacinės skoliozės) pridėsime dar vieną deformaciją ir situacija dar labiau komplikuosis.

6. Stuburo nukrypimus reikia tiesinti. Nebūtinai skoliozės ir kifozės turi būti tiesinamos. Nežymūs ar kompensuoti nukrypimai nedaro jokios žalos funkcijai. Man neteko matyti idealaus stuburo - tai apskritai net neįmanoma. Jeigu prisireikia stuburą koreguoti, tuomet kalbama apie daugelio raumenų tarpusavio ryšių korekciją. Kūne yra per 600 raumenų, jie visi turi dirbti suderintai: kai kurie atlieka judesius, kai kurių pagrindinė funkcija yra palaikyti optimalią laikyseną.

Yra trys stuburo funkcijos: a) apsauginė ir atraminė; b) kūno judėjimo ašis; c) kūno pusiausvyros palaikymas. Tai labai svarbios ir visaapimančios funkcijos, vadinasi, bet kokia stuburo korekcija bus susijusi su visų kūno sąnarių darbo pasikeitimais. Stuburo korekcija - tai tam tikrų raumenų ištempimas, tam tikrų raumenų aktyvacija, formuojant optimalią laikyseną. Tai sudėtingas procesas, kadangi reikia sureguliuoti lenkimą, tiesimą, rotacijas, stabilizuoti per daug judrius ir išjudinti per mažai judrius segmentus, suformuoti tinkamą judesio stereotipą statikoje ir dinamikoje. Stuburo nedideli nukrypimai nuo idealaus modelio dažnai nedaug reiškia, svarbiausia, yra normali funkcija.

6. Amžiaus ypatumai. Kartą esu girdėjęs, kaip 32-ejų metų moteriai vienas sporto klubo treneris pasakė, kad pasižiūrėtų į pasą ir nenorėtų, kad ji būtų sveika. Tai visiškas absurdas. Nuo brandos pabaigos, maždaug ties 25-27-aisiais, iki maždaug 50-55-erių metų žmogaus fizinis pajėgumas išlieka panašus. Skirtumai atsiranda dėl neadekvataus organizmui gyvenimo būdo. Aš pažįstu 70-mečių, kurie 2-3 kartus per savaitę nuvažiuoja dviračiu kalnuota vietove po 120-140 km ir jaučiasi puikiai. Tiesa, jie italai. Nuolat besiskundžiantys lietuviai jau nuo 45-erių metų yra fiziškai neįgalūs. Mano asmeninė patirtis sako, jog moterys pirmą kartą ieško pagalbos dėl judėjimo sistemos skausmų apie 27-28 metus, o vyrai apie 32-34 metus.

Suprantama, yra susijusių su amžiumi kitimų, tačiau tikrai ne tokių žymių, kaip daugeliui atrodo.

Egzistuoja rimtais įrodymais pagrįsta nuomonė, kad žmogus savo kūrybinį, fizinį, emocinį, intelektualų (kartu sudėjus) maksimumą pasiekia apie 36-uosius metus.

7. Genetikai bandoma suversti visas pasaulio blogybes. Tai netiesa. Yra tik apie 5 proc. genetiškai paveldimų susirgimų, be to - daugelis jų pasireiškia tik gyvenant neadekvatų gyvenimo būdą. Nei antsvoris, nei sąnarių skausmai,  nei daugelis kitų bėdų nėra genetiškai neišvengiamai nulemti. Lemiamą reikšmę turi gyvenimo būdas. Skaitant pranešimus ir pokalbiuose osteoartrito tema manęs žmonės visuomet klausia apie genetiką, bandydami savo apsileidimą suversti jai.

Kartą vienos osteoartrito programos metu moteris paklausė apie antsvorio paveldimumą. Ji anksčiau buvo minėjusi, kad ji pati, jos sūnus ir katinas turi antsvorio, kad jie visi naktimis mėgsta pasiknaisioti šaldytuve. Minėta moteris, jos sūnus ir katinas negali turėti tos pačios genetikos. Antsvorį aiškiai lėmė persivalgymas, fizinio krūvio trūkumas. Pasaulinė sveikatos organizacija sako, kad apie 75 proc. sveikatos priklauso nuo gyvenimo būdo, likusiems 25 proc. tenka genetikai, medicininei priežiūrai, aplinkai.

Kuo genetiniai ypatumai pasireiškia gyvenime, t.y. žmogaus organizmo biocheminiuose procesuose? Pirmiausiai tai - fermentinis aktyvumas (savo ruožtu fermentų aktyvumą lemia vitaminų bei mineralų kiekis organizme). Vidutiniškai aktyvus žmogus visavertį gyvenimą gali gyventi ir turėdamas 50 proc. maksimalaus galimo fermentinio aktyvumo. Taigi perteklinės organizmo galimybės leidžia nekreipti į genetiką pernelyg daug dėmesio, išskyrus atvejus, kai žmogus turi įgimtų genetinių anomalijų. Genetika nėra atpirkimo ožys, kuriam galima suversti asmeninį ydingą gyvenimo būdą.

8. Riebalinio audinio korekcijos psichozė. Šiandien daugelis žmonių objektyviai turi antsvorio. Tai tikrai rimta problema, kai kuriose šalyse įgijusi epidemijos atspalvį. Bandoma kaltinti perkaitintus riebalus, užmirštant, kad pagrindinė priežastis yra besaikis persirijimas ir judėjimo trūkumas. Tačiau dabartinio mano pastebėjimo mintis ne apie tai. Riebalinio audinio mažinimas tapo daugelio sporto klubų, kosmetikos kompanijų ir visokio kitokio plauko verslininkų pagrindiniu arkliuku. Populiarūs žurnalai pilni perkarusių jaunų merginų fotografijų, pilni maisto papildų reklamų ir kitokio šlamšto. Tai formuoja nuostatas ir tikslus daugeliui žmonių. Reklaminiai šūkiai ir neaiškūs stereotipai taip įsirėžė į sąmonę, kad žmonės net nesusimąstydami dreba vien nuo minties apie riebalus maiste.

Žmogaus organizmas turi turėti tam tikrą procentą riebalinio audinio, kad galėtų funkcionuoti normaliai. Riebalinis audinys vaidina ir energijos sandėlio, ir apsauginį vaidmenį. Moterų riebaliniame audinyje pagaminama ir dalis moteriškų hormonų - estrogenų. Be to, neprotinga siekti, kad subrendusi moteris atrodytu kaip paauglė iki lytinio brendimo. Jeigu moteris turi mažiau nei 12 proc. riebalų, sutrinka mėnesinių ciklas ir vaisingumas, ką bekalbėti apie nuolatinį nuovargio, nervingumo jausmą, dirglumo padidėjimą.

Riebalai vaidina labai svarbų vaidmenį organizme: polinesočiosios riebiosios rūgštys (Omega 3, 6) - būtinos medžiagos visai reguliacijai, uždegimo aktyvinimui ir slopinimui, iš riebalų sintetinama dauguma audinių hormonų. Tokie hormonai kaip testosteronas yra sintetinamas iš visiems gerai žinomo cholesterolio. 60 proc. nervinio audinio sudaro riebalai. Apie 60 proc. energijos organizmas gauna skaidant riebalus (naudojamas deguonis, todėl be fizinio aktyvumo gryname ore riebalai bus vangiai naudojami energetikoje).

Reikia prisiminti, kad nė viena medžiaga taip glaudžiai nėra susijusi su ligomis ir sveikata kaip riebalai. Egzistuoja naudingi ir kenksmingi riebalai. Daugelis mano, kad geri yra augaliniai, o blogi - gyvuliniai. Ne visai taip. Perkaitinti - virti, kepti yra netinkami, nesvarbu iš kokio šaltinio gauti. Tinkami vartoti žuvies, nerafinuoti augaliniai riebalai. Gyvuliniai riebalai tinkami vartoti, jeigu paėmus pirštais jie lydosi (pavyzdžiui, vytinta mėsa - šoninė su riebalų salelėmis). Oksidintų, perkaitintų riebalų lydimosi temperatūra yra aukštesnė, todėl jie nesilydys rankose ir nebus skaidomi žmogaus virškinimo sistemoje, t.y. daugelio mėgstami rieboki šašlykai nebus normaliai virškinami, kadangi nėra fermentų, kurie galėtų skaidyti perkaitintus riebalus. Logiška, jog pavalgius kepto maisto jaučiamas sunkumas skrandyje.

Psichozė dėl riebalų vengimo yra tikras ligų ieškojimas. Visi kraštutinumai pirmiausiai yra neharmoningos asmenybės požymis, bet ne žmogaus organizmo biocheminė norma.

9. Plaukiok, sportuok - ir būsi sveikas. Bendrąja prasme šiame teiginyje yra tiesos. Problema ta, kad „sportuok“ arba „plaukiok“ nieko nepasako. Man visuomet kliūna rekomendacija plaukioti esant stuburo skausmams. Pirmiausia, stuburo skausmų dažniausia priežastis yra sąnarių mechanikos sutrikimai (dėl nuolatinių statinių krūvių - sėdėjimo darbo vietoje ar nuolat pasikartojančių judesių, pvz., sienos mūrijimas). Plaukimas yra veikla, skirta lavinti bendrąją ištvermę - širdies pajėgumą, o ne koreguoti judesius. Užtenka tik žvilgtelėti į plaukikų laikyseną, kad suvoktum, jog plaukimas neskirtas laikysenos korekcijai. Plaukikų sutrumpėję krūtinės raumenys, todėl atsiranda būdingas kūprinimasis, dubuo atsikiša į priekį, juosmeninis išlinkimas padidėja - tai labai išderina stuburo darbą.

Plaukimas, bėgimas, važiavimas dviračiu, slidinėjimas, čiuožimas ir pan. yra nuostabios priemonės gerinti širdies ir kraujagyslių sistemos ištvermę, tačiau tai visai netinkamos priemonės spręsti laikysenos korekcijos problemas. Laikysena koreguojama tiksliai atliekamais, tikslaus eiliškumo pratimais, juos tiksliai dozuojant - tai geriausia daryti treniruoklių salėje (įranga leidžia tiksliai atlikti judesį). Pasaulio specialistų ir mano paties patirtis patvirtina, kad savarankiškai laikysenos susikoreguoti nepavyks, nepavyks to padaryti namuose su minimalia įranga ir minimaliomis žiniomis. Raumenų valdymas yra labai sudėtingas dalykas su daugeliu kintamųjų, reikalaujantis specialių žinių ir įgūdžių.

10. Viena avalynė, apranga sportui, kita - laisvalaikiui, trečia - vakarėliams. Gal ir taip, skirtingos socialinio žmogaus gyvenimo pusės reikalauja skirtingų sąlygų, tačiau pirmiausiai turi būti įvertinama funkcija. Apranga ir avalynė pirmiausiai privalo atitikti žmogaus organizmo biologinius dėsningumus. Žmogus, besirenkantis aiškiai žalojančius dalykus, turėtų nejuokais sunerimti dėl neaiškių prioritetų gyvenime ir galimos nekontroliuojamos įtampos, nesugebėjimo adaptuotis.

Egzistuoja vienintelė avalynė, skirta žmogui, - tai sportbačiai. Visa kita avalynė yra antikos bei viduramžių technologijų ar liguistos vaizduotės produktai. Visi „ofisiniai“ batai yra traumuojantys pėdą, o per ją - ir visą judėjimo sistemą.

Labai dažnai apie aukštakulnę avalynę išgirstu, kad „gražu“. Man sudėtinga suvokti, kas yra gražaus perversiškuose, ekstremaliuose judesiuose, kurie panašūs į didelių sveikatos sutrikimų turinčio žmogaus judesius. Judesys privalo būti plastiškas, bet ne kampuotas ir traukuliuojantis - tai jau prastos koordinacijos simptomatika.

Egidijus Tutkus yra portalo VLMEDICINA.LT konsultantas sportavimo klausimais. Norite paklausti? Rašykite info@vlmedicina.lt