Farmakotechnikai: ar Lietuvai tikrai nebereikalingi specialistai, jų žinios ir noras dirbti?

Naujieji metai daliai aukštąjį profesinį farmacijos išsilavinimą turinčių Lietuvos specialistų gali reikšti ne viltį ir naują pradžią, o kelią tiesiai į užimtumo tarnybą. 2021 m. sausio 1-ąją įsigalios įstatymas, draudžiantis mums, farmakotechnikams, dirbti be nuolatinės fiziškai vaistinėje esančio vaistininko priežiūros.

Reklama

Tai reiškia, kad mes, daugiau kaip tūkstantis Lietuvos farmakotechnikų, vos per vieną naktį tapsime nebereikalingi ir, kas labai tikėtina, papildysime bedarbių gretas. Nebereikalingas taps ir mūsų išsilavinimas, nuolat kartu su vaistininkais keliama kvalifikacija bei ilgametė patirtis. Dabar – pačiame COVID-19 pandemijos įkarštyje.

Šiuo metu galioja tikrai efektyvi tvarka, kai dirbame išvien su vaistininkais, su kuriais esant poreikiui nuolat tariamės bei konsultuojamės telefonu. Žinant, kokia griežta atsakomybė tenka žmogų aptarnaujant vaistinėje, net neabejokite, kad ši nuotolinė priežiūra yra ne tušti žodžiai, o svarbi mūsų kasdieninio darbo dalis, leidžianti pacientui suteikti kvalifikuotą ir kokybišką pagalbą.

Mūsų bendruomenė nuoširdžiai nesupranta, kodėl šią tvarką reikia keisti. Kodėl būtinai fiziškai šalia turi būti tos profesijos atstovas, kurių Lietuvoje jau ir taip kritiškai trūksta?

Didelės vaistinės greičiausiai su sunkumais nesusidurs, nes ten ir taip dažnai visą dieną dirba ne vienas vaistininkas. O ką darys vos sugebančios išsilaikyti mažosios vaistinės? Nerimaujame dėl jų likimo, nes nelikus mūsų, gali nelikti ir jų.

Dabar ir taip graibstomi, trūkstami vaistininkai važiuoti dirbti į atokesnius mažus miestelius nenorės. Jie linkę likti didmiesčiuose, nes čia geresnės perspektyvos, didesni atlyginimai, daugiau veiklos. Nepasakysime nieko naujo, bet regionai dideliems miestams nėra konkurentai. Nei pragyvenimo patogumu, nei atlyginimais, tad ir dabar nuolat susiduriame su tuo, kad į juos atvažiuoti nelabai kas ir nori.

Kodėl būtent Lietuva yra linkusi viską taip sugriežtinti, kad daliai visuomenės darbo rinkoje nelieka vietos? Vargu, ar tai Europos Sąjungos reikalavimai, nes jei taip, kodėl toje pačioje Europos Sąjungoje kur kas seniau esanti Danija dirba taip, kaip mes dabar ir jokių problemų ten dėl to nėra? Jei Lietuvoje kažkas blogai išvertė direktyvos eilutę ar netiksliai ją suprato, dar yra mėnuo ir likusi mažytė viltis, jog tai pavyks ištaisyti.

Patikiname, kad farmakotechnikai Lietuvoje yra tikrai profesionalūs. Mes galime gaminti vaistus, tačiau patarti dėl jų pacientams negalime? Mes nuolat dalyvaujame seminaruose, keliame kvalifikaciją, ugdome kompetencijas, kuriomis patenkinti ir vadovai, ir pacientai. Yra nemažai žmonių, kurie ateina ne į vaistinę, o pas vaistinės darbuotoją – nes mumis tiki ir pasitiki. Ir staiga, vienu brūkštelėjimu nuspręsta, kad nuo sausio 1 dienos dirbti mes nebemokame.

Jauni, neseniai studijas baigę farmakotechnikai dar gali viską pakeisti iš esmės – studijuoti iš naujo ir tapti vaistininkais. Tačiau studijos kainuoja milžiniškus pinigus, valstybė kompensuoja tik kelias vietas, o jei žmogus neturi darbo, tai vargiai turės kuo susimokėti už mokslą, o juk reikia išlaikyti šeimas.

Gali būti, kad ir šie žmonės pasijaus skaudžiai apgauti valstybės, kai ji siūlo jaunuoliams farmakotechnikų studijas, o vėliau priima įstatymus, kuriais jiems patiems uždraudžia dirbti. Tai kam tie specialistai ruošiami, lėšos skiriamos, laikas eikvojamas – kad diplomą gavę susiprastų esantys be perspektyvų ir ateities?

Yra tarp mūsų ir tokių, kuriems šiuo metu 50-60 metų. Mokytis naujos specialybės jau vėloka, o persikvalifikuoti nelabai yra kur, nes nebėra išlyginamųjų studijų, kurios leistų įgyti vaistininko kvalifikaciją.

Neabejojame, kad dar galima rasti kompromisą bei priimti visus tenkinantį sprendimą, nekeliantį nerimo nei farmacijos specialistams, nei pacientams. Tam tereikia gilesnių ir atviresnių diskusijų bei požiūrio į farmakotechnikus kaip į gyvus žmones, o ne vien kaip į statistinius vienetus ataskaitose ar projektuose.

Tikime, kad naujasis Seimas atkreips dėmesį į šį klausimą, įsigilins į jį ir sprendimus priims vadovaudamasis sveiku protu, o ne nelogiškomis prielaidomis ar anksčiau padarytomis klaidomis.

Farmakotechnikų iniciatyvinės grupės vardu :

Lijana Čibinskienė, Kamajai

Asta Vaičiūnaitė, Rokiškis

Dalia Augutienė, Rokiškis

Lena Jokubauskienė, Vabalninkas

Regina Macijauskienė, Rokiškis

Danguolė Žilinskienė, Žeimelis

Gitana Kunickienė, Šiauliai