Gana pieno propagandos, ramiai pakalbėkime apie jo kokybę(3)

Į pašto dėžutę vienas po kito sukrito keli pieną šlovinantys pranešimai spaudai. Argumentuojama, kad pieno produktų paklausa auga, kad tai mūsų nacionalinis paveldas ir t.t., ir pan. Jau ėmė erzinti tokia pieno lobistų vykdoma propaganda, kad net norisi pasisakyti.

Reklama

Manau, pats laikas polemiką apie pieną imti skirstyti – kalbėti apie pieną ir atskirai apie pieno produktus. Pieno produktai yra didelė prekių grupė. Tai ir varškė, ir kefyras, jogurtas, pasukos, sūriai. Verta apie pieno produktų grupę kalbėti atskirai ir labiau akcentuoti raugintus pieno produktus. Kefyras, pasukos, jogurtas – tai produktai, kurie savo vietą randa net gydymo įstaigose. Dažnai pacientai gauna stiklinę kefyro. Niekas neužginčys to, jog raugintuose pieno produktuose maistinių medžiagų nesumažėja, netgi atsiranda papildomų, tokių kaip probiotikai, kurie turi teigiamą poveikį imuninei sistemai. Nuolat vykdomi probiotikų tyrimai kas dieną nustebina dar kokiu nors „teigiamai veikia“. Mano įsitikinimu, būtent raugintų pieno produktų turėtų atsirasti valgyklose ir kitose maitinimo įstaigose.

O dabar apie pieną. Kodėl pieno lobistų ruporai nekalba apie kefyro stiklinę kiekvienam moksleiviui? Kodėl įkyriai kišama gryno pieno stiklinė? Juk čia rizikų daugiau negu galimos naudos. Skirtingais duomenimis, visuomenėje netoleruojančių laktozės yra nuo 30 iki 60 proc. Jau tikrai niekas apie juos negalvoja, kai kiša moksleiviui tą pieną. Negalvoja ir Lietuvos pieno monopolistai, nes pieno produktų be laktozės mūsų prekybos centruose siūlo tik užsienio gamintojai. Iškišti, greičiausiai, bandoma kokį nors pusę metų „grojantį“ pieną. Pieną, kuris atsiranda fermose iš visus metus, be atostogų melžiamų karvių. Karvių, kurios reguliariai šeriamos antibiotikais ir kitais medikamentais, kurios nemato dienos šviesos – kokią maistinę vertę jos gali palikti savo piene?

Tad, manau, būtų pats laikas keisti tą buką šneką apie „stebuklingą pieną“ į diskusiją apie pieno kokybę. Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktorius dr. Jonas Milius savo pranešime spaudai prisiminė XIX a. garsųjį Vilniaus daktarą Cemachą Šabadą, kuris buvo projekto „Pieno lašas“ iniciatorius. Nepadoru teikti tokius gražius pavyzdžius pritraukiant juos prie dabartinių realijų. Tais laikais buvo visai kita pieno kokybė ir daktaras dalino pieną skurdžiai gyvenantiems, varguoliams. Kai neturi maisto, nuolat badauji, pienas gali tapti išsigelbėjimu, nes jis, tikėtina, yra vienintelis riebalų ir baltymų šaltinis tavo mityboje. Jau tikrai garsusis Vilniaus gydytojas ne apie organizmų prisotinimą vitaminais galvojo, jis galvojo apie tai, kaip išgelbėti tuos žmones nuo mirties, duodant jiems nors kokį  maisto produktą. Ir dar kartą – tuomet tikrai buvo kitokia pieno kokybė.

Apie pieno kokybę norėtųsi paklausti tų, kurie bando prastumti visokias pieno diegimo darželiuose ir mokyklose programas. Koks tai bus pienas? Prekybos centruose galima rasti vos keletą pieno pakelių su ženkliuku „ekologiškas“, esu įsitikinusi, kad nedaugelis žino, už ką duodamas tas ženkliukas. Kiekvieną dieną mums nerodo per televizorių laidų apie ekologiškuose ūkiuose laikomas karves. Ar jos turi atskiras erdves? Ar stovi tik už pertvaros, skiriančios jas nuo neekologiškų karvių? Ar jas išveda į lauką? Kaip elgiamasi, jeigu jos suserga? Dvigubai brangesnis ekologiškas pienas lyg ir leidžia galvoti, kad tas pienas geresnis, bet niekas pernelyg daug neargumentavo. O gal geriausias pienas visgi yra tas, kuris po dviejų dienų ima transformuotis į išrūgas?

Tad pradėkime ramiai kalbėti apie pieno kokybę ir atskirai apie pieno produktų naudą sveikatai.