Garšva (lot. Aegopodium podagraria) nuo seniausių laikų buvo vienas iš pagrindinių maistinių augalų. Lapus galima valgyti žalius, virtus ar troškintus, dėti jų į salotas, sriubas.
Džiovinimui tinka išsivysčiusi garšva, salotoms ir sriuboms – jauni augalai.
Garšvą puikiai galima vartoti vietoj įprastųjų kopūstų, kol dar jų nėra. Jas kaip kopūstus galima raugti žiemai. Džiovintų garšvų galima dėti į kepamą duoną.
Maistui nebetinkama jau pražydusi garšva. Kuo jaunesni lapeliai, tuo jie skanesni.
Rinkti jaunus garšvų lapelius galima nuo ankstyvo pavasario, o kur šienaujama – ir vasarą.
Garšvos labai tinka vonioms ar kaip paklotas pirtyje.
Sveikatinančios savybės
Garšva - vienas iš naudingiausių maistinių augalų, turintis daug vitamino C, mineralinių medžiagų, baltymų, taip pat eterinių aliejų. Garšvos lapuose yra daug vitamino A ir C, kalcio, kalio, geležies, citrinos ir obuolių rūgščių, mineralinių druskų, šaknyse – eterinių aliejų.
Garšva mobilizuoja ir labai stiprina imuninę sistemą. Jos sultys pasižymi raminančiomis savybėmis.
Švieži garšvų lapai - puikūs nuskausminamieji esant reumatui, podagrai.
Garšvų arbata varo šlapimą, padeda gydant podagrą, reumatą, artritą, šlapimo pūslės ir žarnyno sutrikimus.
Švieži susmulkinti lapai ar nuoviro kompresai ramina ir gydo odos pažeidimus, vabzdžių įgėlimus, nudegimus, karšti kompresai dedami ant skaudamų sąnarių.
Garšvos mažina kraujospūdį.
Šutintų garšvų lapų bei šaknų kompresas veiksmingas gydant sėdimojo nervo uždegimą. Tokiu atveju kompresas keičiamas nuolatos.
Garšvų sultis naudinga gerti esant tulžies, žarnyno, kepenų, šlapimo pūslės, kvėpavimo takų ligoms, esant galvos svaigimui.
Garšva išskiria fungicidus, kurie naikina grybelius, todėl puikia tinka esant ilgai negyjančioms žaizdoms. Garšva gerina dantų, nagų ir plaukų būklę.
Garšvų cheminė sudėtis labai artima kraujo sudėčiai, tad ją galima vartoti labai ilga laiką, ji neturi jokio šalutinio poveikio.
Parengė Žilvinas Užkuraitis