Gastroezofaginio refliukso klasta: kai gydytojas negali išgydyti

Vienas mūšio lauke su gastroezofaginio refliukso liga - ne karys. Šios ligos gydymas reikalauja gydytojo gastroenterologo ir paciento glaudaus bendradarbiavimo – tik tuomet liga krenta šiame mūšio lauke, kai su ja kovoja šis duetas.

Reklama

Medikas gali skirti vaistus, duoti patarimą, kaip dar galima pagreitinti sveikimo procesą, tačiau be paciento atsakingo požiūrio gali nepavykti įveikti ligos, o jos gydymas gali labai užsitęsti.

VUL Santariškių klinikų Hepatolohijos ir gastroenterologijos skyriaus gastroenterologė doc. Goda Denapienė sako, kad pirmasis iššūkis, su kuriuo susiduria medikas, gydantis gastroezofaginį refliuksą, yra tas, kad pacientai tikisi, jog gavę veiksmingai veikiantį druskos rūgšties sekreciją slopinantį vaistą jie pasijus geriau vien dėl medikamentų: „Jie mano, kad patys nieko neturės keisti – jokių gyvensenos įpročių. Taigi pirmasis iššūkis kyla dėl pacientų nenoro prisiimti atsakomybės už savo gyvenimo būdo pakeitimus“.

Konsultuodama pacientus medikė visuomet stengiasi akcentuoti, kad vaistai padeda malšinti simptomus, gydo stemplės gleivinę, tačiau be galo svarbu laikytis ir tam tikrų mitybos įpročių.

Maistas turi didelės įtakos

„Reikėtų valgyti po nedaug, kas kokias tris keturias valandas. Negalima valgyti aštrių, rūgščių produktų, geriau valgyti skystesnį maistą, kad jis nebūtų kietas – mažiau pomidorų, svogūnų, česnakų, riešutų, sunkiai virškinamų. Vengti bulvinių, miltinių patiekalų. Jei yra skrandžio problemos, geriau valgyti virtas daržoves, o ne žalias, kurios yra sunkiau virškinamos. Daugiau sriubų, daugiau košių, mažiau vartoti alkoholio, nevartoti kavos, atsisakyti rūkymo“, – vardija medikė. Jos teigimu, šie patarimai atrodo tiek paprasti, kad žmonės tiesiog juos ima ir ignoruoja. O visai be reikalo, nes tinkama mityba gali būti labai veiksminga gydant gastroezofaginį refliuksą.

Nutinka ir taip, kad pacientui laikytis mitybos rekomendacijų sekasi tiesiog puikiai – galima būtų parašyti dešimt balų, tačiau ligos sukeliami simptomai ir toliau kankina. Čia koją kišti gali darbo bei poilsio režimo nesilaikymas: „Virškinamojo trakto ligoms, ypač kalbant apie gastroezofaginio refliukso atvejus, tai labai svarbu. Jeigu žmogus nuolat stresuoja, persidirba ir geria rūgštingumą mažinančius vaistus, vis tiek nepasiekia norimo rezultato. Taip yra todėl, kad dirginama jo enterinė nervų sistema. Žmogus turi laiku keltis, laiku eiti miegoti, nes kai yra dirginama simpatinė nervų sistema, tuomet kenkiama ir maisto įsisavinimui, ir sveikimui“.

Stresas – ne draugas

Dar vienas iššūkis gydant gastroezofaginį refliuksą – pacientų jautrumas.

„Hiperreakcijos į įvairius kasdienius ir nekasdienius gyvenimo įvykius provokuoja pačios ligos atsiradimą, jos pailgina ir pasunkina ligos simptomus ir labai užsitęsia jos gydymas“, – teigia G. Denapienė. Pasak medikės, kartais adekvačiomis dozėmis ilgą laiką skiriami skrandžio rūgštingumą mažinantys vaistai neduoda norimo rezultato vien todėl, kad dirginama paciento nervų sistema. Tokiais atvejais reikia kalbėti su pacientais, pabandyti spręsti jo problemas ir pradėti šiuo atveju ne nuo vaistų.

„Kartais parekomenduoju išvažiuoti pailsėti, jei žmogus nebuvęs kelerius metus atostogų, ir grįžus tokiam žmogui net ir vaistų nebereikia. Arba patariu nueiti į sporto klubą, jogos studiją – tiesiog išmokti atsipalaiduoti“, – sako medikė.

Vis dėlto, kai žmogus itin jautrus ir jam nepavyksta suvaldyti savo nervų sistemos pačiam, tuomet skiriamos raminamosios arbatėlės, o ir joms nepadėjus į pagalbą pasitelkiami raminantys vaistai, kurie derinami su rūgštingumą slopinančiais vaistais.

Svarbu nenutraukti vaistų staiga

Pasitaiko atvejų, kai vos nutraukus vaistus, vėl atsinaujina nemalonūs simptomai. Esą taip nutinka vaistus vartoti nutraukus staiga: „Tai – vadinamasis rikošeto fenomenas, todėl pirmas patarimas, kurį, beje, gydytojai žino, ir mes sakom tai pacientams, kad skrandžio rūgštingumą mažinančius vaistus po ilgo vartojimo reikia nutraukti palaipsniui“.

Būna tokių ligonių, dėl kurių individualių kepenų metabolizmo atvejų tie patys daugumai veiksmingi protonų pompos inhibitoriai nepadeda. Dar yra kategorija žmonių, kuriai vaistai veikia tiek, kiek veikia, o paskui vis tiek skrandžio parietalinės ląstelės padaro savo darbą. Tokiais atvejais vaistus tenka vartoti ilgesnį laiką.

„Gali būti ir taip, kad žmogus serga keletu gretutinių ligų ir vartoja vaistus, dirginančius skrandį, pvz., aspiriną, ir tai gali provokuoti bei palaikyti ilgalaikius simptomus“, – paaiškina medikė.

Jos nuomone, žmonės neturėtų užsiimti savidiagnostika – turėtų ateiti pas gydytoją pasitikrinti ir pasikalbėti. Tik medikas gali tinkamai interpretuoti požymius, kurie gali būti ir rimtos ligos – skrandžio ar stemplės vėžio simptomai.

„Kalbu ne tik apie liaudiškas priemones, bet ir vaistus, jei jie skiriami neištyrus, tuomet tiesiog užvilkinamas laikas. Pacientai turėtų ateiti pas gydytoją ir jis nustatys, kiek simptomai pavojingi. Jei kalbame apie jau žinomą situaciją, nustatytą po tyrimo, kai yra aišku, kad nenustatyta jokios onkologinės ligos, o yra uždegiminiai pakitimai, žmogus gali vartoti liaudiškas priemones, bet jos ne visada efektyvios“, – aiškina medikė.

Dažnai nutinka ir taip, kad liaudiškais metodais pasigydę pacientai kreipiasi į medikus, nesulaukę norimo rezultato, ir tenka skirti vaistus.

Kraštutiniu atveju – operacija

VUL Santariškių klinikų Hepatologijos, gastroenterologijos ir dietologijos skyriaus gastroenterologas Tomas Jucaitis portalui VLMEDICINA.LT teigė, kad esant gastroezofaginiam refliuksui dažniausias simptomas – rėmuo. Jį sukelia rūgštus skrandžio turinys, patekęs ant tam nepritaikytos stemplės apatinės dalies.

„Per ilgesnį laiką stemplės apatinėje dalyje atsiranda paraudimai, galintys virsti gilesniais pažeidimais ir net opomis. Kartais gydami šie pažeidimai formuoja susiaurėjimus (striktūras). Kai kuriems pacientams per ilgą laiką stemplės apatinės dalies gleivinė gali kisti ir išsivystyti pavojinga priešvėžinė būklė – Bareto stemplė“, – sako specialistas.

Gydant vaistais, dažnai pakanka vartoti rūgštį mažinantį medikamentą mėnesį, o kartais reikia didesnės vaistų dozės, ilgesnio kurso ar keleto medikamentų, kad simptomai išnyktų.

„Yra tokių ligos išraiškų, kai simptomai labai atkaklūs ir reikalingas pastovus medikamentų vartojimas. Tokiais atvejais atlikus išsamų ištyrimą kartais svarstoma ir chirurginio gydymo galimybė. Chirurginio gydymo pastaruoju metu imamasi santykinai retai“, – atkreipia dėmesį medikas.