Gelbstint gyvybę svarbi net akimirka

Gelbstint žmogaus gyvybę svarbiausia yra nedelsti. Klaipėdos greitosios pagalbos stoties slaugytoja Lina Končienė, dirbanti ir tarptautinių greitosios pagalbos kursų instruktore, iš savo darbo praktikos teigia, kad žmonės, nelaukdami atvykstančių medikų ir pradėdami apalpusiuosius gaivinti patys, daugeliu atvejų išgelbsti jiems gyvybes.

Reklama

Medikai verkia iš džiaugsmo

Prisimindama savo darbo pradžią Greitosios medicinos pagalbos stotyje prieš 20 metų, L. Končienė teigia dažnai dėl išgelbėtų gyvybių braukusi džiaugsmo ašaras. „Nėra geresnio jausmo, kai ligonio artimiesiems pasakai, kad jį vešime į ligoninę. Juk tie žodžiai reiškia, kad išsigandę dėl žmogaus gyvybės namiškiai turės galimybę su juo dar kartą pasisveikinti, nes jį pavyko išgelbėti“, - apie savo išgyvenimus darbe pasakojo medikė.

Panašų džiaugsmą medikė išgyveno šį rudenį, kai pavyko atkurti klinikinę mirtį patyrusio klaipėdiečio širdies veiklą. Tiesa, nuvežtas į ligoninę vyras mirė, bet tai lėmė kitos organizmo savybės, dėl kurių operacija buvo neįmanoma. Tąkart gaivinti staiga susmukusį vyrą ėmėsi visi namie buvę šeimos nariai bei į svečius užsukęs medikas. Kol vyro sūnus kalbėjo telefonu su greitosios dispečere, draugas pradėjo daryti širdies masažą, kurį pastaruoju metu vis labiau linkstama vadinti paspaudimais širdies plote. Sūnus įjungė telefono garsiakalbį ir nuolat bendravo su medikais. Kupinas vilties ir susikaupimo jis pasitiko greitąją namo kieme.

25 metų darbo stažą Greitojoje pagalboje turinti Genovaitė Eismontienė neseniai savo kolegoms prisipažino, kad visus tuos metus buvo verta dirbti ir tobulėti dėl vienos dienos. Tąkart pranešime apie iškvietimą buvo rašoma, kad vyrui po sunkaus fizinio darbo skauda krūtinę. Kai medikai atvažiavo, ligonis buvo sąmoningas, bet jautė nepaprastą skausmą. Elektros kardiograma parodė, kad būtina širdies ritmą atkurti elektrošoku. Žmogų pavyko išgelbėti ir net teko įkalbinėti, kad jis neitų į greitosios automobilį pats, o leistųsi nunešamas. Automobilyje tą vyrą ištiko staigi mirtis. Ketvirtį valandos medikai gaivino vyrą mašinoje, baimintasi, ar smegenys liks gyvos. Vyras buvo nugabentas į ligoninę. Po savaitės G. Eismontienė ir jos kolegė Irma Ruzgienė atsitiktinai sužinojo, kad jų išgelbėtas klaipėdietis ligoninėje valgo sumuštinius, vadinasi, ne tik išgyveno, bet ir toliau gyvens visavertį gyvenimą.

Geriausias atlygis – geras žodis

L. Končienė tikino, kad didžiausias atlygis už išgelbėtą gyvybę yra geras žodis. Moteris juokauja, kad su kiekvienu išgelbėtu žmogumi kažkur aukščiau danguje užsideda pliusą. Dažniausiai greitosios medikai, L. Končienės teigimu, jaučia aplinkinių palaikymą ir pagarbą. Tai bene ryškiausiai jai teko pajusti, kai prieš kelerius metus skubėjo į Girulius, kur vienos partijos sąskrydžio metu skendo žmogus. Moteris prisiminė, kad nuo greitosios automobilio minia juos nešte nunešė į pakrantę, o kai medikai pradėjo darbą, aplinkui susispietė didžiulis žmonių ratas. Tarp žiūrovų buvo ir medikų, kurie vėliau jai paspaudė ranką, taip išreikšdami pagarbą už profesionalumą. Tiesa, žmogaus tąkart išgelbėti nepavyko.

Kalbėdama apie profesinės sėkmės garantą, L. Končienė tikino, kad labai svarbu yra prieš pradedant darbą pasitikrinti, ar aparatūra yra tvarkinga bei pasikartoti veiksmų planą. Tai padeda išvengti chaotiško elgesio, kai svarbi kiekviena akimirka.

Svarbu nenutraukti pokalbio su dispečeriu

Greitosios pagalbos stoties statistika rodo, kad medikai atskuba greičiau nei per 10 minučių. Pastebėta, kad vėlų vakarą arba naktį medikai ligonį pasiekia kur kas greičiau nei dieną, kai veikia visi šviesoforai ir automobilių eismas yra labai intensyvus.

Pirmas ir svarbiausias L. Končienės patarimas sunegalavusio žmogaus artimiesiems yra ne tik nedelsiant skambinti pagalbos telefonu, bet svarbiausia – nepadėti ragelio ir vykdyti visus greitosios pagalbos dispečerių nurodymus. Kritinėje situacijoje žmonės elgiasi skirtingai. Vieni akimirksniu susikoncentruoja ir instinktyviai puola gelbėti. O labai valingi ir kasdien didžiulę ištvermę demonstruojantys žmonės kartais netikėtai išsigąsta ir nesugeba atlikti net elementariausių veiksmų. Psichologinių dalykų neįmanoma numatyti, todėl dispečeris prašo nepadėti ragelio ir iki pat atvykstant greitosios brigadai bendrauja su medikus iškvietusiais asmenimis. Taip pasišovusieji padėti išvengia klaidų. Pavyzdžiui, automobilių avarijos aukų patariama netraukti iš mašinos, nes nežinoma, kokių sužalojimų žmogus patyrė. Gyvybiškai svarbius patarimus dispečeriai suteikia ir tiems, kas nori pagelbėti smarkiai kraujuojantiems asmenims ar užspringusiems.

Prie pulto budintis medikas taip pat pataria, kaip atlikti širdies masažą: kaip susidėti rankas, kurioje vietoje ir kaip dažnai spausti ir net kartu skaičiuoja. Jeigu klausomasi šių patarimų, pakenkti neįmanoma. Priešingai, daugybę kartų tokiais paprastais veiksmais buvo išgelbėtos gyvybės.

Dispečeriai ne tik konsultuoja, kaip reikia gaivinti žmogų, bet ir informuoja apie pokyčius, be to, sužino, kad medikai jau atvyko.

Pastaruoju metu laikomasi nuostatos, kad neturintys specialių aparatų ir medicininio išsilavinimo žmonės, pirmieji ėmęsi gelbėti žmogų, kuriam sutriko širdies veikla, gali nepūsti gaivinamajam į burną. Minimali kraujotaka yra palaikoma darant paspaudimus, nes organizmas dar nestokoja deguonies. Darant šiuos paspaudimus, žmogaus smegenys žūsta ne po 4 minučių, o po ilgesnio laiko, ypač - jei paspaudimai daromi teisingai. Tada galima tikėtis, kad padėsite palaikyti staiga sunegalavusio žmogaus kraujotaką, kol atvyks pagalba.

„Jeigu nėra geros pradžios, gali atvykti kažin kokia kvalifikuota ir gera aparatūra ginkluota medikų komanda, bet laikas gali būti jau prarastas. Būtent paspaudimai širdies plote yra veiksmingiausias būdas padėti“, - tvirtino L. Končienė.

Užspringusiam pylė vandenį

Ypač skaudu, kai nesugebama padėti užspringusiam žmogui. Lietuvoje dar nėra įprasta visiems gerai žinomais gestais aplinkiniams parodyti, jog įvyko užspringimas maistu. Žmogus ima blaškytis, bando įkvėpti, o supratęs, kad jam niekas nepadės, išbėga. Jis negali kalbėti, kosėti ir kvėpuoti.

Neretai kiti žmonės nesupranta, kas atsitiko ir kokia pavojinga toji situacija. Ne kartą yra buvę, kai nieko ypatingo neįtarę namiškiai už durų randa užspringusįjį jau nebegyvą. Tuo tarpu išgelbėti gyvybę buvo galima paprastu veiksmu, apkabinus žmogų abiem rankom iš už nugaros, plaštaka apėmus savo paties kumštį užspringusiajam aukščiau bambos ir staiga spaudžiant  pilvą kryptimi į viršų. Taip sudirginus diafragmą visas likęs oras, stumiamas laukan, tuo pačiu iššauna kąsnį iš kvėpavimo takų.

Skaudi situacija įvyko šiemet sostinėje, kai užsienietis užspringo kavinėje, tačiau užuot sulaukęs paprasčiausios pagalbos, žuvo daugybės žmonių akivaizdoje. Kažkas žmogui į burną pylė vandens, darė kažkokius kitus ne tik nereikalingus, bet ir pavojingus veiksmus. Toje situacijoje kilo chaosas. Kai atvažiavo greitoji pagalba, medikams beliko konstatuoti mirtį.

Daugelyje pasaulio šalių maitinimo įstaigų tualetuose priešais vandens čiaupus galima pamatyti plakatus, kuriuose rodoma, kaip aplinkiniams pasakyti, jog užspringote. Ten pat paprastai rašoma, kad kavinės personalas yra apmokytas elgtis užspringimo atveju.

Abejingumas žudo skaudžiausiai

„Noriu pagirti jaunus žmones, jie drąsiai imasi pagelbėti bėdos ištiktiesiems. Esu pastebėjusi, kad vyresni žmonės vengia imtis pirmosios pagalbos baimindamiesi pakenkti. Skaudžiausia, kai šalia yra fiziškai stiprūs žmonės ir net nebando suteikti pagalbos. Rudenį Kretingos gatvėje iš darbo eidamas mirė vyras. Kai mes atvažiavome, jis jau buvo sustingęs. Aplinkui mus vaikštinėjo vyras su šunimi. Jis pasakė matęs tą žmogų gulintį dar prieš kelias valandas. Nesusivaldžiau, išbariau, kaip galima būti tokiu abejingu. Buvo be galo skaudu – benamiams, kurie ieško būdų pasišildyti ligoninėje, kaskart kviečiama greitoji. Man tai buvo labai baisu“, – apie aplinkinių abejingumą kalbėjo medikė.

L. Končienė laikosi taktikos atlikdama gaivinimo veiksmus artimųjų neišvaryti iš patalpos. Dauguma žmonių pradžioje bijo artintis. Pasikeisdami gaivindami žmogų, medikai pradeda klausinėti namiškių apie ligonio nusiskundimus prieš sąmonės praradimą. Taip artimieji priartėja prie medikų, ima jais pasitikėti ir mato, kad tai sunkus bei sekinantis darbas. Net jei išgelbėti gyvybės nebepavyksta, žmonės reaguoja ramiau.

Išsikalbėdami atsikrato streso

Greitosios medikai yra įpratę grįžę iš iškvietimo aptarti įvykius ir savo veiksmus. Tai yra ypač svarbu, kai komanda keičiasi. Svarbu pagirti vieniems kitus, padėkoti.

Pasakodama apie patiriamą psichologinę įtampą, L. Končienė prisiminė atvejį, kai greitosios sulaukęs žmogus paskutinėmis savo gyvenimo akimirkomis pabučiavo medikei ranką ir padėkojo už atvykimą. Deja, tada žmogaus išgelbėti nepavyko. Po šio įvykio moteris buvo taip smarkiai paveikta psichologiškai, kad ėjo nusiraminimo ieškoti į bažnyčią.

Kita GMP stoties darbuotoja pusmetį negalėjo atsigauti po patirto sukrėtimo, kai traukinio sumaitotas žmogus, netekęs pusės kūno, dar kalbėjo. Tąkart ji lankėsi pas psichologus.

Namo parsinešti slogių išgyvenimų daugelis medikų nenori. Todėl nuo psichologinio persitempimo jiems padeda tarpusavio pokalbiai darbe. Išsikalbėti yra būtina ne tik todėl, kad būtų galima perimti darbo patirtį, bet, pirmiausiai, atsikratyti streso.