Gimtinės žolelės suvienijo bendrystei

Visoje šalyje žinomas Trakiškio žolininkių būrelis jau rengiasi svarbiausiai savo šventei – Žolinei.

Reklama

Jeigu viešint Trakiškyje namų šeimininkė pakvies pasivaišinti žolelių arbata, neatsisakykite – turėsite puikią progą pasimėgauti nuostabaus kvapo ir puikaus skonio „Laimės“ gėrimu.

Be abejo, ne kiekviena trakiškietė tokio pasiūlys, bet dažna tikrai žino ir pagal garsiojo žolininkių būrelio moterų sukurtą receptą „Laimės“ arbatą verda.

Gintaro spalvos kvapaus skysčio puodelius ant stalo deda ir Trakiškio žolininkių būrelio vadovė Vilija Šaparnienė. Ji svečiams atskleidžia paslaptį, kad žolelių mišinyje yra juodųjų serbentų lapų, šaltmėčių, ežiuolių, kraujažolių.

Arbatos pavadinimas ne iš piršto laužtas. Juk laimė – tai visų pirma sveikata. O geriant tokią arbatą imunitetas stiprėja ir organizmas jau nebenori pasiduoti įvairioms negalėms.

Daug galybių ir paslapčių kaupia ir saugo įvairiaspalviai laukų, miškų, paupių ir pievų augalai.

Kuo geriau su jais susipažinti ir kitiems tas žinias perduoti siekia jau daugiau kaip penkiolika metų prie Miežiškių kultūros centro padalinio Trakiškyje veikiančio būrelio narės – žolininkės.

Susibūrusioms bendramintėms veiklos netrūksta – nors kai kurios jau ir į gana garbingą amžių įžengusios, moterys dažnai renkasi į kultūros įstaigą, dalijasi mintimis bei atradimais, rengia programas, ruošiasi išvykoms.

Pavienių žolininkų yra dažname miestelyje, tačiau kad tiek daug jų būtų susibūrusių ir veiktų drauge – retenybė.

Būrelio vadovė sako, kad paminėjus pačias aktyviausias – Janiną Bikinienę, Valentiną Valuškienę, Albiną Lukošienę, Vladą Tamelienę, Reginą Žukauskienę, Eleną Nakvosienę, Danutę Kirsnienė – sąrašas toli gražu nebus išsamus. Iš tikrųjų gerokai daugiau žolininkių dalyvauja būrelio veikloje, siekdamos priminti žmonėms apie augalų vertę, supažindinti su vaistažolėmis, parodyti, kaip kuri žolė atrodo, paaiškinti, kur auga. Trakiškio žolininkės renka žolynus, juos džiovina, ruošia arbatas, pasakoja apie jų naudingas savybes.

Pasirodymų metu moterys vaišina įvairiomis arbatomis, pasakoja apie žolelių naudą sveikatai ir svarbiausia – atlieka vieną iš seniausių, kadaise dažnai naudotų ritualų – aprūkymą.

Nuo piktos akies

Aprūkymas, sakoma, ypač padėdavęs vaikams – nuo išgąsčio, įvairių vočių, pūlinių, kitų blogybių. Tėvai, ištikus bėdai, kviesdavo kaimo žolininkę ir toji vaiką aprūkydavo – teigiama, kad šitoks ritualas daugeliui padėdavo.

Aprūkymą taikydavo ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems.

Bėgant metams šitoks organizmo stiprinimo, gydymo būdas buvo primirštas, nebenaudojamas.

Iš knygų, iš senų žmonių prisiminimų surinkusios daugybę informacijos trakiškietės aprūkymo ritualą atgaivino ir dabar jį parodo per įvairius renginius.

Atvykusios specialiai pasiūtais drabužiais pasipuošusios, žolininkės teatralizuotai pristato senąją liaudies medicinos patirtį: autentišką gydymo būdą – aprūkymą, gelbstintį nuo įvairių ligų ir „piktos akies“, padedantį, „kad velniai atstotų ir piktos dvasios nesikerotų“.

Tam reikalingas specialus katiliukas, stovas, anglys, lininė drobulė ir, žinoma, atitinkamos žolelės.

Kad į katiliuką sudėtos žolelės smilktų, reikalingos anglys, o aprūkomas žmogus, apgobtas drobule, privalo kvėpuoti taip, kad žolelių smilkalai pasiektų kiekvieną kūno dalelę, ir nesibaiminti persismelkti dūmų kvapu.

Augo dagilėlis

Tarp žolelių, kurios naudojamos, būtinai turi būti dagilis, o kitos, kaip sako V. Šaparnienė, parenkamos pagal aprūkymo tikslą.

„Dagilis – ypatingas augalas, turintis nemenkų galių, paslapčių. Reikia žinoti, kaip su juo elgtis – suradus ir nupjovus ar išrovus, namo jį geriau vilkti žeme atbulomis, tada daug veiksmingesnis bus“, – atskleidžia V. Šaparnienė.

Kadangi dagilis labai svarbus ir reikšmingas augalas, Trakiškio žolininkių edukacine programa jo garbei pavadinta „Augo kiemį dagilėlis“.

Trakiškiečių programa įdomi visai Lietuvai – pernai žolininkes aplankė ir pasakojimą televizijai parengė laidos „Ryto suktinis“ kūrėja Zita Kelmickaitė.

Su savo programa trakiškietės pasirodo ne tik Panevėžio rajone, bet ir visoje Lietuvoje – dalyvavo Dainų šventėje, dažnokai vyksta į sostinę, į įvairių miestų ir miestelių šventes. Jos kviečiamos dalyvauti ir vienoje įspūdingiausių švenčių – Šiaulių universiteto botanikos sode vykstančioje Žolinėje.

Botanikos sodas – vieta, kur įvairiausių augalų ir augalėlių gausu, tad ten žolininkėms labai patinka. Šiemet trakiškietės Žolinės šventei taip pat pakviestos į Šiaulius ir su dideliu džiaugsmu jau rengiasi.

„Žolinė mums labai svarbi šventė, taip pat kaip ir Joninės. Birželį turime dar vieną įdomų renginį. Artėjant Joninėms Kulbagalio kaime, Janinos Teresevičienės sodyboje, vyksta įdomus susitikimas – tradicinė žolininkų šventė, į kurią kviečiami aplinkinių kaimų, Trakiškio gyventojai“, – pasakoja būrelio vadovė.

Žolynų burtai

Žolelėmis V. Šaparnienė pradėjo domėtis dar besimokydama vidurinėje mokykloje. Ir ne tik tomis, kurių pagal mokytojos nurodymus reikėjo surinkti. Norėjosi kuo daugiau jų pažinti. Šalia miško gyvenusi Vilija dažnai eidavo žoliauti, stengdavosi kuo daugiau augalų pažinti.

Ir jau suaugusiai įgytomis žiniomis teko pasinaudoti, slaugant sergančius artimuosius. Todėl susidūrus su bendramintėmis būrelio idėja kilo tarsi savaime.

Panevėžio kraštotyros muziejus, pradėjęs kviesti žolininkes į renginius, dar labiau paskatino jų veiklą.

„Mane visada labiau domino vaistažolės, o ne prieskoniniai augalai – šių net pavadinimų neįsimenu. Vaistažolę, jeigu jau kartą parodė, įsimenu ir pažįstu“, – sako žolininkė

Ji tikina, kad daug apie vaistažoles galima sužinoti iš knygų, žurnalų, iš interneto – informacijos gausu. Bet nėra nieko patikimesnio, kai patyrusi žolininkė parodo augančias žoleles, leidžia jas pačiupinėti, pauostyti – tai pati geriausia mokykla.

V. Šaparnienė paaiškina, kad moterų tikslas – ne gydyti ar stebuklingus receptus kurti, o supažindinti žmones su žolelėmis, jų veiklumu, galiomis.

Žolininkė apgailestauja: „Žmones, kartais net ir tie, kurie domisi, augalų nepažįsta. Kartą atėjusios pas mane dvi moterys sako žolelėmis besidominčios, norinčios pasikonsultuoti. Kalbėjome su jomis apie augalus, jų veiksmingumą, naudojimą, apie jų augimo vietą, ypatybes. Pasakoju joms apie vingiorykštę, apie šio augalo naudą – juk jis tikras gamtos aspirinas. Tada viena viešnia ir sako kitai: „Šitą augalą pažįstu, parodysiu ir tau.“ Kai išėjome į pievas, ji greitai nuskynė ir rodo – štai kokia ta vingiorykštė, dabar naudosiu ją dažnai. O pasirodo, nuskinta buvo kraujažolė – visai kitaip organizmą veikiančią žolelę moteris laikė vingiorykšte. Šioji kraują skystina, o kraujažolė – tirština. Nepažindamos augalų galėjo sulaukti priešingo, nei laukiama, rezultato.“

Daug paslapčių turi laukų augalai, jie gali būti naudojami net ateičiai spėti – kaip burtai. Programoje žolininkės per Joninių ne tik pina vainikus, bet ir gali išburti.

„Būrėja iš Nevėžio Staselė Eigirdienė spėja ateitį iš žolynų. Iš didžiulės krūvos laukų gėlelių siūloma susidėti sau puokštelę – pagal tai, kokius žiedus, kokių spalvų, formų žmogus pasirenka, kaip juos sudėlioja, galima daug apie jį sužinoti. Ir dažnas paskui tikina, kad tikra teisybė buvo pasakyta“, – kalba V. Šaparnienė.

Pažintis su žolėmis

Nors žolininkių būrelis veikia jau daugiau kaip penkiolika metų ir moterys tikrai labai daug žino, vis dėlto ir joms toli gražu ne visos gamtos paslaptys atskleistos.

Penktadieniais žolininkės renkasi į savo svetainę ir aptaria visas naujienas, kas su nauju augalu susipažino, kas naują receptą girdėjo, kas įdomų pasiūlymą turi.

Drauge į laukus rinkti augalų žolininkės beveik neišsirengia – dažniausiai vaistažoles renka kiekviena atskirai. Mat daugelį savo darželiuose augina, laikui atėjus skina, atsargiai džiovina, į popierinius maišelius deda, lapelius su informacija klijuoja ir juos namuose laiko.

Kultūros centre esančioje svetainėje džiovintų augalų jos nelaiko – per daug drėgnos patalpos. Tad čia tik nedaug, tuoj pat naudoti, gali atsinešti.

Kai kurių vaistinių ir prieskoninių augalų auga prie kultūros įstaigos esančiose lysvėse – pelynai, juozažolės, raudonėliai, šalavijai, anyžiniai lafantai, kaulažolės ir kiti. Čia pat ir pieva driekiasi: prireikus galima čiobrelių, siauralapių gysločių, kraujažolių ir kitų augalų pasirinkti.

V. Šaparnienė sako, kad vaistažolių mišinių būrelio narės beveik neruošia – maišeliuose dažniausiai būna tik vienos rūšies augalai, žmonės, jeigu nori, gali patys juos sumaišyti. Sukurtos vos kelios trakiškiečių arbatos – „Laimės“, „Po vakarėlio“ ir dar viena kita.

Tarp surinktų, sudžiovintų ir į maišelius sudėliotų augalų, ko gero, populiariausi čiobreliai, ramunėlės, melisos, pelynai, liepų žiedai.

Gausu ir daugeliui mažiau žinomų: veronikų – cholesterolio kiekį kraujyje mažinančių, šalavijų – dezinfekuojančių, jonažolių – nerimą, depresiją mažinančių, spaudimą keliančių, dirvinių asiūklių – skatinančių plaukų augimą, gydančių galvos odos ligas, takažolių – pleiskanas šalinančių, perlojų – vaikams nuo nerimo pagelbėjančių, šeivamedžių – nuo kosulio, miškinių sidabražolių – kaip sakydavo senovėje, nuo devyniasdešimt devynių ligų.