Ginekologų sąžinės matavimo vienetas – anaiptol ne siuntimų embolizacijai skaičius(6)

Lietuvos akušerių ginekologų draugijos prezidentės, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Akušerijos ir ginekologijos klinikos Onkoginekologijos sektoriaus vadovės prof. dr. Daivos Vaitkienės reakcija į radiologų kaltinimus ginekologams, esą šie vengia pacientes siųsti gimdos arterijų embolizacijai, esant gimdos miomoms.

„Gimdos arterijų embolizacija yra visiškai nenaujas gydymo būdas.  Jis pasaulyje naudojamas  daugiau  nei 20 metų, Kauno klinikose apie dešimtmetį. Tai minimaliai invazyvus gydymo metodas, kuris savo agresyvumu, komplikacijų rizika užima tarpinę poziciją tarp konservatyvaus medikamentinio gydymo būdo ir chirurginio, kada šalinamas auglys arba visa gimda su miomomis. Embolizacija auglio nepašalina, nors intervencija vis tiek atliekama  (įvedamas kateteris per šlaunies arteriją iki gimdos arterijos) – tai ir mažina šio metodo populiarumą tarp pacienčių, kurių dauguma nori maksimaliai išnaudoti visas konservatyvaus gydymo galimybes. Na, o prabilus apie invazyvius gydymo būdus, ginekologai šiandien taip pat gali pasiūlyti savų minimaliai invazyvių gydymo metodų, kurių rizika nedidelė, o privalumas tas, kad intervencijos metu mioma pašalinama histeroskopijos metu pro makštį be jokio pjūvio, o laparoskopijos metu - per mažą  pjūvelį pilvo sienoje.

Visi nauji gydymo metodai kelią į praktinį pritaikymą pradžioje skinasi nelengvai. Vėliau  jie visi kuriam laikui „iškyla ant bangos“, tampa madingi, nes dažniausiai būna ne visiems prieinami,  išgyvena  populiarumo svaigulį, kurį sukuria į juos daug vilčių dedantys specialistai ir dar daugiau iš jų besitikintys pacientai. Tai pavadinčiau gydymo metodo  „aukso amžiumi“ - vyksta daug klinikinių tyrimų, spausdinama daug mokslinių straipsnių, ne vienas gydytojas ta tema apgina daktaro disertaciją. Ilgainiui  tas populiarumas praeina, susižavėjimas nuslūgsta ir tik labai nedaug  „naujovių“  stipriai įsitvirtina klinikinėje praktikoje ir ilgam išlieka populiarios ar net nepakeičiamos. Dažniausiai tai būna metodai, neabejotinai pakeitę  gydymo ir  gyvenimo kokybę. Juos dažniausiai žino visi, ir reklama jiems nelabai reikalinga.

Miomų gydymas gimdos arterijų embolizacijos būdu – ne išimtis. Jau trečią dešimtmetį sėkmingai pagelbėdamas ne vienai moteriai šis gydymo metodas šiandien tikrai nėra populiarumo zenite, bet turi labai aiškiai apibrėžtą vietą klinikinėje praktikoje. Tiesa, ta niša nėra labai plati - tikrai nedidelei daliai moterų, turinčių miomų, embolizacija yra tinkamiausias gydymo būdas. Gal ir galima, anot radiologų, embolizuoti 95 proc. miomų, tačiau tikrai tiek nereikia. Toks kolegų noras beveik visas miomas užembolizuoti skamba ne ką mažiau grėsmingai nei kaltinimai, esą ginekologai nori visas  išoperuoti.

O operuojame tokių pacienčių tikrai nedaug, nes daugeliu atvejų operacijos nėra būtinos.  Daugybė moterų su viena ar keliomis, mažesnėmis ar didesnėmis miomomis nugyvena visą gyvenimą, susilaukia vaikų ir ramios senatvės, išvengusios bet kokio gydymo. Kitos  net ir nesužino, kad miomų turi.  O jeigu jau gydyti reikia, išties visi invazyvūs gydymo būdai turi daug konkurentų, kurių bene pats didžiausias – hormoninė spiralė „Mirena“. Ji  daugelyje šalių kompensuojama kaip pats efektyviausias gausių kraujavimų gydymo būdas, labiausiai sumažinantis operacijų skaičių. Lietuvos akušerių ginekologų draugijos pastangos pasiekti, kad Lietuvoje ligonių kasos nors iš dalies kompensuotų šį išties neinvazyvų gydymo būdą, buvo nevaisingos, tačiau mūsų moterys net ir negaudamos valstybės paramos hormoninei spiralei  dažnai nepagaili kelių šimtų litų net ir žinodamos, kad iš miominės gimdos spiralės iškritimo tikimybė yra didesnė.

Tiesa ir tai, kad kai kurios moterys  net ir nesant operacijos būtinybės renkasi maksimalios apimties operacijas – gimdos ir net kiaušidžių šalinimą, kai tai nėra būtina. Čia, manau, labiausiai suveikia vėžio ir pakartotinių operacijų baimė.

LSMU Kauno klinikų Akušerijos ir ginekologijos skyriuje  kasmet dėl miomų išoperuojama apie 250-300 moterų.  Pusei jų pašalinamos tik miomos, dažniausiai - endoskopiniu būdu. Net ir gimdos pašalinimo operacijos dėl miomų retai atliekamos atviru būdu. Laparoskopiškai, susmulkinus miomas, galima pašalinti ir per kilogramą sveriančią gimdą. Iki operacijos paprastai ateinama ne per dieną. Todėl iki operacijos ginekologai  su pacientėmis dažniausiai būna aptarę ar ir išbandę įvairias gydymo galimybes ir taktikas.

Ginekologų profesinį orumą žeidžiantys kaltinimai nesąžiningumu, esą bijodami  prarasti pacientes jie sąmoningai nutyli apie kitus miomų gydymo būdus, dėl egoistinių ir savanaudiškų paskatų visas pacientes stengiasi patys išoperuoti ir dar kuo agresyviau (pašalinant kiaušides, kai tai nebūtina), manau, yra nepagrįsti ir greičiausiai atsiradę dėl informacijos stokos ir nežinojimo. Iš tiesų stebėdami, gydydami vaistais ar siųsdami embolizacijai mes ne prarandame pacientes, o, priešingai, su jomis sudarome ilgalaikio stebėjimo planą, stebime ultragarsu miomų kitimus dinamikoje, kad laiku pasiūlytume kitą gydymo būdą, jei šis buvo neveiksmingas. Manau, kad visų gydytojų sėkmė yra matuojama pacientų sėkme. Sėkmingi ir populiarūs tie gydytojai, kurių pacientai patenkinti gydymo rezultatu, o ne gydymo procesu. Todėl natūralu, kad tikrų profesionalų pagrindinis tikslas - ne pačiam įgyvendinti visus gydymo etapus, o parinkti ir užtikrinti pacientui tą gydymo būdą, kuris būtent jam yra tinkamiausias. Todėl  patenkintų gydymu pacientų skaičius, manau, galėtų būti daug tikslesnis ginekologų sąžinės matavimo vienetas nei  siuntimų embolizacijoms skaičius.

Dažnai pacientės skundžiasi, kad konsultacijų metu norėtų gauti daugiau ir išsamesnės informacijos apie ligą ir jos gydymo galimybes. Ir tai labai suprantama, bet ginekologo, kaip ir bet kurių kitų specialistų,  konsultacija valstybinėje sveikatos priežiūros įstaigoje trunka tik 20 minučių. Tad išties detalėms laiko dažnai pritrūksta, bet esminiai dalykai visada turi būti aptarti. Jeigu embolizacija gali būti tinkamas gydymo metodas pacientei, šis būdas tikrai turi būti apsvarstytas, paminint ne tik jo gerąsias puses, bet ir galimas rizikas. Tad nereikia pamiršti, jog ir minimaliai invazyvūs gydymo būdai, tokie kaip gimdos arterijų embolizacija, turi savų komplikacijų. Paaiškinimas, kad jos retos, tikrai nenuramins paciento, kuriam jos įvyks, jei pastarasis nebus prieš tai informuotas. Užkišus kraujagyslę dėl sutrikdytos kraujotakos moterims dažniausiai labai skauda, net nuskausminamieji būna ne visagaliai. Kai kurios pacientės vien dėl šio nusiskundimo antrą kartą intervencijai niekada nesutiktų. Be to, kiekviena moteris, pasirinkusi embolizaciją, turi sutikti iškilus rimtoms, procedūros sąlygotoms komplikacijoms netekti gimdos. Be abejo, prieš pasirenkant gimdos pašalinimo operaciją ir nesant kontraindikacijų embolizacijai, verta apie ją pagalvoti, bet moterys, kurios balansuoja ant ribos išsaugoti gimdą ar jos netekti ir jau yra susitaikiusios su chirurgine intervencija, dažniausiai nori visiškai atsikratyti auglio. Kai moterys nori išsaugoti gimdą, gydytojas privalo su ja aptarti visas gydymo galimybes, taip pat – ir gimdos arterijų embolizaciją, bet kalbėti apie gydymo metodą, kuris pacientei visai netiktų, laiko tikrai dažniausiai nesurandame. Tokiam švietimui lieka kita, kad ir internetinė erdvė.

Sudėtingi darbai sėkmingi, kai dirbami komandoje. Sunku įsivaizduoti kolegos minimą sėkmingą radiologų darbą Rumunijoje, kai gydant miomas embolizacija ginekologai beveik nedalyvauja. Nė viename tarptautiniame algoritme nemačiau, kad gydyme dalyvautų vieni radiologai. Ir apskritai iki miomos embolizacijos ar šalinimo yra didysis darbas – atskirti, ar tai ne piktybinis auglys. Atliekant operaciją auglys ištiriamas, embolizuojant – ne. Yra baisi liga – sarkoma, su kuria galima supainioti miomas. Yra pasitaikę atvejų, kai buvo užembolizuotos gimdos sarkomos. Pakanka pagalvoti, kas nutinka užkišus pagrindinę kraujagyslę, maitinančią piktybinį auglį, ir manant, kad problema išspręsta. Tokiu atveju vėžys net negydomas, nes manoma, kad buvo embolizuota mioma.

Pacientai mus vertina už norą padėti, jiems nesvarbu, kokį gydymo būdą parinksime, jiems svarbiausia – rezultatas ir kaip jie jausis. Dar Hipokratas sakė, kad daktaras visų pirma gydo žodžiu, jei to nepakanka – vaistais. O peilis – tik paskutinis įrankis. Todėl dar kartą pabrėžiu, kad 90 proc. moterų, turinčių miomų, nereikia nei embolizacijos, nei operacijos. Jos puikiai jaučiasi ir su miomomis.

Taip, tikiu, kad yra daktarų, kuriems rankos niežti tiek embolizuoti, tiek operuoti, kai tai nebūtina, bet jų mažuma. Jei galima, ypač ateityje planuojant nėštumus, geriau intervencijų išvengti ir apskritai miomos neliesti, nes po embolizacijos dėl sutrikdytos kraujotakos, o po chirurginio miomų pašalinimo - dėl randų didėja savaiminių persileidimų, priešlaikinių gimdymų, savaiminio gimdos plyšimo, placentos priaugimo rizika.

Kodėl radiologai pyksta ant ginekologų, tik jie patys gali atsakyti. Psichologai sako, kad dažnai pyktį, nepasitenkinimą kuo nors galima paaiškinti veidrodiniu principu – kituose matome savo emocijų ar būdo bruožų atspindį. Kuo tas atspindys mums labiau nepatinka, tuo labiau piktinamės.

Aš esu patenkinta bendradarbiavimu su kolegomis intervenciniais radiologais, esu jiems dėkinga už pagalbą sudėtingose klinikinėse situacijose. Vien per pastarąjį mėnesį vienai mūsų pacientei net kelis kartus kolegos atliko gimdos kaklelio naviką maitinančių arterijų embolizaciją, bet vis tiek paskui gimdą teko pašalinti. Kartu darėme viską, kad išvengtume operacijos ir išsaugotum jaunai moteriai vaisingumą, bet ir embolizacija ne visada garantuoja šimtaprocentinę sėkmę.

O miomų gydymo embolizacijomis tema neverta nei tiek dėmesio, nei tokių emocinių audrų. Savo nuomonę čia dėstau tik dėl pacienčių, kad jos nesudvejotų jas konsultuojančių ginekologų sąžiningumu ir patikėtų, jog dažno gydytojo pagrindinis siekis yra ne savirealizacija operacinėje, o sėkmingas gydymo rezultatas, gera paciento savijauta. Norėčiau, kad pacientės, perskaičiusios, jog „ginekologai neduoda pacienčių“, nepagalvotų, jog jos gydytojams yra daiktas, kurį galima duoti ar paimti. Mūsų darbas - pacientes informuoti apie galimybes, o gydymo būdą renkasi jos pačios.

Kolegoms radiologams norėčiau palinkėti ramiai pagalvoti, kodėl, jų nuomone, juos pacientės renkasi taip retai, kai visagalio interneto laikais informacija tiek apie gydymą, tiek apie gydytojus prieinama nesunkiai.

Taip jau yra, kad gyvenimą matome tokį, kokie patys esame ir kaip jaučiamės. Todėl visoms skaitytojoms linkiu pirmiausia būti sveikoms, o prisireikus konsultacijų nebijoti ieškoti atsakymų į visus iškylančius klausimus, aktyviai bendradarbiauti su gydytoju, pasirenkant tik jums vienai tinkamiausią gydymo būdą. O kolegoms radiologams linkiu sėkmingo bendradarbiavimo, grįsto pasitikėjimu ir pagarba tiek pacientams, tiek ir kolegoms, nepriklausomai nei nuo jų amžiaus, nei nuo profesinės patirties ar padėties visuomenėje“.

Prof. Daivos Vaitkienės mintis užrašė Ligita Sinušienė