Italijos teatro aktorius, „Gyvenimo meno“ labdaros ir paramos fondo mokytojas ir puikus kulinaras Giorgio Minneci ne pirmą kartą vieši Lietuvoje ir dalijasi savo patirtimi su mūsų tautiečiais. Su svečiu kalbamės apie tai, kaip jo gyvenime prasidėjo dvasinės paieškos, kokia jo mokytojavimo Italijos kalėjimuose patirtis.
Kas paskatino profesionalų aktorių dvasinėms paieškoms?
Vaidinti nesilioviau iki šiol, tik pasukau kita kryptimi. Dvidešimties metų studijavau teatrą, po 6-7 metų jau vaidinau didžiajame Italijos teatre – Piccolo. Tai vienas iš didžiausių teatrų Italijoje ir labai garsus Europoje. Daugelį metų džiaugsmą atrasdavau teatre ir taip supratau, kad laimė nėra vien materialiniai dalykai, pradėjau daugiau džiaugsmo atrasti savyje. „Gyvenimo meną“ atradau prieš 15 metų. Tai nebuvo momentinis lūžis, iki to ėjau palaipsniui, žingsnis po žingsnio. Pradėjau matyti prasmę ir jausti pasitenkinimą, padėdamas kitiems žmonėms. Todėl pradėjau įgyvendinti savo projektą Italijos kalėjimuose.
Kaip kilo mintis pradėti tarnauti kalėjimuose?
Prieš porą metų buvau Indijoje. Kelis mėnesius dirbau labai skurdžiose provincijose, žemdirbystės vietovėse. Čia buvau su „Gyvenimo meno“ organizacija, kuri Indijoje įgyvendino humanitarinius projektus. Po šios patirties pajutau, kad neužtenka vien tik valgyti, dirbti ir miegoti, o reikia įgyvendinti aukštesnius tikslus. Grįžęs į Italiją nusprendžiau savo gyvenimą atiduoti žinių platinimui, tapti mokytoju.
Kokie tie aukštesnieji žmogaus gyvenimo tikslai?
Padaryti, kad visi žmonės būtų laimingi, kad visuomenėje neliktų stresų ir agresijos. Tai ta pati misija, dėl kurios gyvena Šri Šri Ravi Šankaras – „Gyvenimo meno“ įkūrėjas.
Papasakokite išsamiau apie savo patirtį Italijos kalėjimuose.
Veiklą kalėjimuose pradėjau prieš 10 metų. Iš pradžių pradėjau dirbti su kalėjimo psichologais, kriminologais, bet greitai „Gyvenimo meno“ programą pradėjau taikyti ir kaliniams. Laimingi buvo ir darbuotojai, ir nusikaltėliai. Kurso metu mokome kvėpavimo technikos, kuri pakelia mūsų energiją. Dirbdamas kalėjime jaučiu, kad darau gerą darbą ir kitiems, ir sau. Teko susidurti su daugybe įvairių istorijų. Papasakosiu kelias. Kalėjime sėdėjo serijinis žudikas, o pagrindinė visų kalinių problema – menkinti savo kaltę arba visai ją neigti. Taigi šis serijinis žudikas iš pradžių man pasakė: „Aš nieko nepadariau. Čia esu tik per klaidą“. Po pirmosios kurso dalies jis pasikvietė mane ir ištarė: „Noriu tau kai ką pasakyti. Aš nužudžiau vieną žmogų“. Kitą savaitę po užsiėmimo jis man pasakė: „Aš nužudžiau du žmones“. Ir taip kiekvieną savaitę jis vis labiau pripažindavo savo kaltę, kol įvardijo tikslų aukų skaičių. Mokydamasis gyvenimo meno žmogus tampa vis sąmoningesnis, labiau suvokia savo polinkius.
Dar viena visai nesena istorija. 23 metų kalinys kalėjo už išprievartavimą. Jis buvo ne italas, bet sėdėjo Italijos kalėjime. Pradėjęs lankyti kursus jų metu jis jautė labai stiprų fizinį skausmą, todėl iš jų pabėgo. Tačiau po dviejų dienų sugrįžo, pradėjęs galvoti taip: „Jei aš jaučiu tokį patį skausmą, kokį jautė mano auka, aš pratęsiu šį kursą“. Užsiėmimų metu jis daugybę kartų garsiai verkė. O paskui man pasakė: „Dabar aš žinau, kas tai yra joga. Ir ši patirtis lydės mane visą gyvenimą“.
Grįžkime prie aktorystės. Ar Jums nėra sunku atlikti neigiamo personažo vaidmenį, susitapatinti su juo?
Vaidinau vienoje garsioje S. Beketo absurdo dramoje „Belaukiant Godo“. Atlikau blogiuko vaidmenį ir man buvo labai sunku kitam personažui sakyti blogus žodžius. Baigiantis spektakliui net drebėjau. Normaliame gyvenime kitam žmogui tariami neigiami žodžiai paveikia ir tavo kūną, nervų sistemą. O jei kalbėsi pozityvius dalykus, darysi teigiamą įtaką. Tai nereiškia, kad turime meluoti. Pavyzdžiui, juk man nesakysite „Kokie gražūs tavo plaukai!” (juokdamasis delnu perbraukia per visiškai plikai nuskustą savo galvą). Žodžiai yra svarbūs. Sanskrite yra sakinys – „Nevartokite blogų žodžių“. Ši išmintis perduodama iš kartos į kartą.
Tačiau dabar esu ir aktorius, ir režisierius. Kuriu tokius šou, kuriuose pats noriu vaidinti. Inscenizacijomis perduodu Vedų tradicijas, įvairių jų knygų išmintį. Kiekvieną tokį pasirodymą pradedu dvidešimties minučių meditacija, skirta žiūrovams. Įvedu truputėlį netgi juokingos jogos elementų, pavyzdžiui, juokingai sėdžiu ant kėdės. O paskui prasideda spektaklis. Meditacija prieš spektaklį reikalinga, nes yra tiesioginis ryšys tarp kvėpavimo ir emocijų.
Koks tas ryšys?
Kai protas ramus, kvėpavimas yra gilus, jei supykstate, kvėpavimas tampa greitas ir trumpas, jei esate liūdnas ar išgyvenate gilią depresiją - kvėpuojate paviršutiniškai. Kvėpavimas yra gilus ir tada, kai ką nors mylite ar pamatote žmogų, kuris jums yra brangus. Dėl tiesioginio kvėpavimo ryšio su emocijomis kvėpavimo pratimai padeda nukreipti emocijas tinkama linkme.
Taip pat kvėpavimas padeda ir išvengti ligų. Jeigu savo kūne turi daug energijos, ir toji energija yra aukšta, susirgti praktiškai neįmanoma. Yra tiesioginis ryšys tarp sveikatos ir proto būklės.
O Jūsų energija aukšta? Ar kada nors sergate?
Kartais. Labai retai pasitaiko galvos ar skrandžio skausmas. Peršalimo ligomis visai nesergu. Ir visai neturiu baimės jausmo.
Su lietuviais dalinatės vegetariškos italų virtuvės paslaptimis. Kodėl būtent vegetarizmas?
Turime žinoti, kad mėsa virškinama daug ilgiau. Taip pat atsisakyti mėsos gerai vardan mūsų aplinkos – tai naudinga ir ekologijai. Gyvuliai yra šeriami grūdais, kuriems užauginti sunaudojama labai daug vandens ir kitų energijos išteklių. Tuos grūdus būtų galima atiduoti kitoms, badaujančioms, šalims. Pavyzdžiui, Afrikai.
Kita mėsos atsisakymo priežastis – gyvūnų žudymo būdai. Dabar gyvulius maitina hormonais, cheminėmis medžiagomis, o žudomi jie jaučia stiprią baimę. Tos neigiamos jų emocijos išlieka mėsoje, kurią žmogus suvalgo. Tad toks suvalgytas maistas veikia ne tik kūną, bet ir mintis. Žmonės, kurie valgo labai daug mėsos, yra agresyvesni.
Prieš tris mėnesius vedžiau gyvenimo meno kursą Estijoje. Vienas jaunas vaikinas pasipasakojo, kad kiekvieną dieną jaučia agresiją ir pyktį kitiems, nori kovoti su žmonėmis. Pasiūliau jam penkias dienas nevalgyti mėsos. Praėjus tam laikui jis pasakė: „Paprastai kiekvieną dieną būdavau piktas, bet nevalgydamas mėsos paskutines tris dienas jaučiausi daug ramesnis“.