Gudobelė – širdelės augalas

Po šimts pypkių, gudobelės sužydėjo! Tad skubėdams velkies storą žieminį kušūlį, švarką ligi žemės, galingus batus, ant galvos kuskelę, pirštines ir kaip koks iš urvo iššliaužėlis per karštį, šabakštynus ir dilgėlynus brendi į lanką gudobelės žiedų paprašyt. Apsidygliavusi ta draugė gudobelė, peša plaukus, bado pirštus, neduoda nieko taip paprastai. Paskiau iš širdies tam medeliui padėkavojęs pareini krepšiu vilkinas, nuplukęs, susibraižęs, kaltūnais apėjęs. Medetkų tepalu namuos išsimūzoji, eini palėpėn to turto džiaut. Patenkints užtat, kad išprašei ir širdelės vaistų parsinešei.

Reklama

Geriau, visgi misliju, kokią pošvelnę gudobelę (lot. Crataegus submollis) kieme pasisodint, ta būtų sukalbamesnė.

Bet dygi ta gudobelė ne be reikalo – vaistų dievulis yra pasakęs, kad visa, kas badosi, širdį žmogaus lygiai taip pat bado ir taip kaip reikia stimuliuoja: va gudobelės, sukatžolės, erškėtrožės, obelys laukinės, dagiai visokie.

Jau kadų kadais toks Dioskoridas aprašė gudobelių savybes, jau seniai net tradicinei medicinai tas ne naujiena. Tai širdelės augalas, apsisaugojęs save lyg pačią širdį, apsidygliavęs, kad nė nelabai prieisi, reikia smarkiai atkakliam būti.

Gudobelių žiedų ir lapų arbatos suvaldo aukštą kraujospūdį ir tą negerą cholesterolį. Plečia kraujagysles, stiprina širdies raumenį ir reguliuoja ritmą, širdelę nuraminusi arbata padės lengviau užmigti, o dar ir medžiagų apykaitą paspartins. Menopauzės moteriškoms šalins galvos svaigimą ir dusulius. Ir senyviems žmonėms gudobelės tikras išsigelbėjimas, nes arbata ir preparatai mažai toksiški, širdies lašus su gudobelėm, sukatžolėm ir valerijonais kiekvienas žino.

Yra žinių, kad ir plonajam žarnynui gudobelės padeda tvarkytis, mat tie yra kartu susiję, pilvelis su širdele draugauja.

Kieme būtina gudobelių krūmų turėti: vasarą šit galima žiedų ir lapų prisirinkt, rudeniop bus uogų, o kai nė tų, nė tų nėr, žiemą galima jaunų šakelių pasikarpyt, puikiai tiks viralui, kai spaudimas akis ims smarkiai spausti.

Iš gudobelių uogų galima virti uogienę marmalienę, maišyti su kitomis uogomis, dėti į duonos ir net pyragų tešlą, o paspragintos sėklos tinkamos net kavai susimalti. Prieš 200 metų toks Elijas Lionrotas rašė, kad vaisiai duonai naudojami tik sunkiais metais; o kad nėr labai sunkūs tie mūsų metai – maisto ir žaidimų turim ligi pažastų – visgi būtų baisiai įdomu paragaut duonos su gudobelių uogomis.

Jei jau nesodinat kieme glotnių gudobelių, gausit eit į laukus ir lankas spyglių krikšto gauti.

Antraip bus panašiai kaip tam vargšui kanibalui iš Papua.

Sukako gi vaikinui dvidešimt metų, o tas nė vieno žmogaus dar nėr suėdęs. Baisiausiai sielvartauja, vaikšto lyg jam sviestą nuo duonos kas nors būtų nulaižęs – mat draugai šaiposi, per dantį traukia, kad anas vis dar nekaltas. Šit geriausias draugas jau cielus aštuonis yra patvarkęs, kits – mažiau, bet užtat labai drūtus.

Spaudžia širdį kanibalui, ką daryt su tuo savo nupiepimu, kojomis kaip plonais mietais, pirštais gležnais kaip mergelės, dantimis retais kaip liesos kumelės.

Ieškojo turistų, visi kaži kokie įtartini, ligi dantų apsiginklavę. Pabandė pasikėsinti į savo draugą, nepavyko, veidan gavo, žiežirbas pasipylė.

Sakau, kad turėtų Papua žemelėj gudobelių pasisodinęs, vaikis gertų sau jų arbatą, širdies jam nebeskaudėtų, gal net nervai sustiprėtų ir į plaučius nesėkmių taip smarkiai neimtų.

Giedrės Bružienės FB puslapis - čia