Kai Vytenis Povilas Andriukaitis buvo tik tarp kandidatų į sveikatos apsaugos ministrus, jis sukėlė dideles viltis dėl rimtų permainų šioje srityje. Jo pasisakymai, kad Lietuvoje nėra sveikatos sistemos, o tik ligų gydymo, kad reikia sukurti sveikatingumo sistemą, skambėjo daug žadančiai.
Tačiau pusmetis po pusmečio naujuoju sveikatos (tiksliau gydymo) ministru daug kas nusivylė. V. Andriukaitis iškėlė tikrai nemažai aktualių problemų gydymo srityje – korupcija, eilės, paslaugų prieinamumas. Anksčiau jos nebuvo žinomos? Tačiau tai ir liko tik dumblo sukėlimas. Neišsprendė nė vienos iš jų. Viskas tik sukosi apie valstybinės ar privačios medicinos pirmumą. Nedviprasimiškai reikia pasakyti: sveikatos (sveikatingumo) sistemos net nepabandė sukurti. Ir dėl to teko sveikuomenės atstovams labai nusivilti.
Gražiai sutapo, kad V. Andriukaičio ministravimo pradžia prasidėjo Seimo paskelbtų 2013-ujų -Sveikatingumo metų išvakarėse, tačiau ir čia jis nieko ryškaus nenuveikė, finansavimas Sveikatingumo metams buvo tik simbolinis. O tai galėjo būti tikru startu permainoms sveikatos srityje pačiu aukščiausiu lygiu - nuo vien gydymo pereiti prie sveikatos tausojimo, stiprinimo, sveikatingumo veiklų pirmumo.
Spaudos konferencijoje ministro prieš pusmetį paklausiau, kada tikrai pajudės Sveikatingumo fondo įkūrimo projektas iš pradinio taško, kuris pagal Seime pateiktą projektą turėtų pradėti veikti nuo 2015 metų pradžios. V. Andriukaitis neparodė bent melagingo suinteresuotumo, kad tai tikrai reikalinga ir tai jo vienas iš prioritetinių klausimų.
V. Andriukaitis tarsi ir ėmėsi labai daug. Vienas iš mostų - padaryti veikiančią valstybės sveikatos reikalų komisiją prie LR Vyriausybės. Tačiau apčiuopiamų darbų ji nenuveikė. Kai dar vyko Sveikatingumo metai, viename iš posėdžių viešai pažadėjo, kad kitas posėdis bus kartu su Sveikatingumo metų iniciatoriais, nevyriausybinių organizacijų (NVO) atstovais. Pažadėjo, bet tuos pažadus pamiršo... Kaip būdinga politikams.
Vilties ir nuvylimo ministras. Gydymo ministras V. Andriukaitis, taip ir netapęs sveikatos ministru. Tas išorinis veiklumas, viešieji ryšiai pasitarnavo: gaus pelningą Europos komisaro vietą, tačiau kas Lietuvai iš to? Ar sveikatos ir ligų rodikliai, kurie Europos mastu mūsų šalyje yra dažnai patys prasčiausi, pasikeis? Tais rodikliais jis mėgo pamosuoti prieš televizijos kameras, tačiau nuo to juk padetis nesikeičia, jei nėra sukuriama rezultatyvi sveikatingumo programa ir ji reikiamai finansuojant įgyvendinama.
Sveikatos apsaugos ministerija toliau iš nevyriausybinių organizacijų (NVO) tyčiojosi kasmet sveikatą stiprinančiom veikloms numesdama po 200 tūks. litų. Ir viešuose pranešimuose „išskalambijama“, kad čia kažkas labai daug. Koks tai procentas nuo puspenkto milijardo litų, tenkančių gydymui?
Reikia būti objektyviems ir pasakyti, kad Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungai metu V. Andriukaičio indėlis, aktyvumas nedviprasmiškai prisidėjo, kad būtų priimta naujoji ES Tabako produktų direktyva. Jos nuostatos privalės būti įgyvendintos ir Lietuvoje.
Tačiau ar begalime turėti vilties, kad kitas medicinos (sveikatos) ministras bent supras, kad sveikatingumo sistemą būtina sukurti? Neabejoju, kad V. Andriukaitis tokią būtinybę tikrai suprato, apie tai kartais pasisakydavo ir viešai, kelis kartus susitiko su sveikatingumo puoselėtojais, tačiau realiai politiniame, sprendimų, finansavimo lygmenyje nepadarė beveik visiškai nieko. Kaip bebūtų gaila, visos pertvarkos ir „revoliucijos“ tebuvo tik emocingų kalbų lygmenyje. Ministras pagarsėjo tik diskriminacinėmis priemonėms, kad jei trūks kokio vieno skiepo, vaikai nebus priimami į darželius, kad reikia kompensuoti iš sveikatos biudžeto už kontraceptikus, prezervatyvus, ir kitomis ekstravagantiškomis naujovėmis, kurios sveikatos visuomenėje nepadidino, tik ją nesveikai supriešino. Dėl to gaila... Ar begalima tikėtis, kad kitas ministras bus ne ligoninių, gydymo, farmacijos, medicinos paslaugų, ligonių, o SVEIKATOS ministras?
Juozas Dapšauskas,
2013-ųjų – Sveikatingumo metų iniciatorius