„Jei nėra ligos, tai kam skiepytis?“ – šį motyvą dažnai girdi šeimos gydytojai, kai tėvai atsisako skiepyti savo vaikus nuo vakcinomis valdomų infekcinių ligų. Gausu ir kraštutinių atvejų: įtikėjimas skiepų žala ar net griežtas nusistatymas prieš bet kokį naujagimiui keliamą skausmą, net ir adatos dūrio. Tačiau epidemiologinė situacija jau kalba už save: šiemet Lietuvoje fiksuotas seniai regėtas kokliušo atvejų skaičius – per 800. Tiek šios infekcinės ligos, tiek tymų, raudonukės ir kiaulytės skiepijimo apimtys nebesiekia ne tik būtinos 95 proc. ribos – paskiepijama net mažiau nei 90 proc. vaikų.
Trečdalis sirgusiųjų kokliušu – kūdikiai
2023-aisiais kokliušo atvejų Lietuvoje fiksuota vos 7, taigi šiemet 800 atvejų viršijusi statistika stipriai neramina epidemiologus. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro gydytojai epidemiologai sako, kad ši infekcija itin pavojinga vaikams iki pusės metų: „Jei tėvai apsisprendė neskiepyti arba imuniteto neturi patys, jie rizikuoja labai sudėtingomis ligos formomis, kokių šiemet buvo net keletas. Į kvėpavimo takų gleivinę patekusi bakterija išskiria toksiną ir kokliušas pasireiškia kosulio priepuoliais. Kūdikiams jis gali pasibaigti kvėpavimo centro sustojimu ir jei arti nėra medikų, tokios ligos pasekmės ir komplikacijos gali būti labai liūdnos“, – akcentuoja gydytoja epidemiologė Daiva Razmuvienė.
Trečdalis šiemet sirgusiųjų – kūdikiai, tačiau sirgo ir 81-erių senolis. Suaugusiems infekcija pasireiškia varginančiu, net vėmimą sukeliančiu kosuliu, trunkančiu 1-2 mėnesius ar ilgiau. Visą tą laiką asmuo infekciją platina į aplinką ir gali užkrėsti kitus.
Penkiavalente vakcina nuo kokliušo, difterijos, stabligės, poliomielito ir haemopfilus influenzae B kūdikiai skiepijami keturis kartus – 2, 4 ir 6 mėn. ir 18 mėn. Vėliau revakcinacija reikalinga vaikui sulaukus 6-7 m. ir 15-16 m. (ir vėliau kas 10 m.). Deja, tuomet į kvietimus pasiskiepyti nemokamai atsiliepia ne daugelis.
Revakcinuotis aktualu 26-erių ir vyresniems
Augantis susirgimų skaičius pavojingas ir vaikystėje skiepytiems suaugusiems. Pavyzdžiui, nuo difterijos, kokliušo ar stabligės vaikai paskutinį kartą skiepijami 15-16 metų, o po to revakcinuotis aktualu kas dešimtmetį. Vakcina imunitetą šioms ligoms suteikia 8-12 metų, tačiau ne visam gyvenimui.
Visuomenės sveikatos specialistai primena, kad susirūpinti reikėtų ir skiepytiems sovietmečiu. Pavyzdžiui, gimusieji iki 1988 m. gaudavo, tik vieną MMR vakcinos dozę o tai reiškia, kad asmuo imuniteto gali ir nebeturėti. „Nėra slenkstinės antikūnų ribos, nuo kurios, galima teigti, jog yra reikalinga revakcinacija, todėl tikrintis antikūnų skaičiaus ir baimintis dėl rizikos užsikrėsti nėra prasmės , reikėtų tiesiog revakcinuotis. Sau dėl to tikrai nepakenksite“, – teigia NVSC Užkrečiamųjų ligų valdymo skyriaus vyriausioji specialistė Edita Jegelevičienė.
Revakcinuotis nuo skiepais valdomos ligos nereikia tik tuo atveju, jei žmogus žino, kad konkrečia liga tikrai sirgo ir įgijo imunitetą natūraliai.
Tymus ir raudonukę išduoda bėrimai
Skiepais valdomoms ligomis kolektyvinis imunitetas susiformuoja, kai paskiepijama 90-95 proc. visuomenės. Tymų, raudonukės, epideminio parotito (kiaulytės) skiepijimo apimtys nuo pat 2010 m. tendencingai mažėja ir 2023 m. paskiepyta buvo vos 87 proc. vaikų.
Trivalente MMR vakcina, kai vienu dūriu skiepijama nuo tymų, raudonukės ir kiaulytės, vaikai skiepijami 15-16 mėn. ir 6-7 m. amžiuje. NVSC duomenimis, yra savivaldybių, kur skiepijimo MMR vakcina apimtys vos siekia 50 proc. (Birštonas).
Šiemet jau fiksuota 30 tymų atvejų, 2023 m. jų buvo vos 3. NVSC Užkrečiamųjų ligų valdymo skyriaus vyriausiosios specialistės E. Jegelevičienės teigimu, tymų protrūkiu to vadinti negalima, mat atvejai – pavieniai, tačiau daugėja įvežtinių atvejų. „Europos mastu jaučiamas ženklus susirgimų tymais skaičiaus pakilimas, todėl nenuostabu, kad turime įvežtinių atvejų iš Kazachstano, Baltarusijos, Tenerifės, Jungtinės Karalystės ir kt. šalių. Labai skatiname į užsienį keliaujančius lietuvius įvertinti rizikas tiek sau, tiek savo vaikams bei būti paskiepijus savo atžalas tomis vakcinomis, kurios yra įtrauktos į vaikų profilaktinių skiepų kalendorių“, – akcentuoja E. Jegelevičienė.
Tiek tymai, tiek raudonukė iš pradžių pasireiškia viršutinių kvėpavimo takų infekcijos požymiais: aukšta temperatūra, kosuliu, raumenų skausmu. Tačiau vėliau išryškėja bėrimai, dėl kurių svarbu skubiai kreiptis į medikus.
Difterija – už sienos, Latvijoje
NVSC epidemiologai išties stebi tendenciją, kad skiepais valdomos infekcijos į šalis lengvai sugrįžta dėl intensyvaus turizmo. Daugiausia tymų atvejų per pastaruosius 12 mėnesių fiksuota Rumunijoje (net 13 817), Italijoje (959), Belgijoje (602), Austrijoje (535) ir Vokietijoje (505). Tuo tarpu raudonukė labiausiai paplitusi čia pat Lenkijoje (253 atvejai), Vokietijoje (27).
Nereikia toli keliauti ir tam, kad parsivežtum Lietuvoje seniai pamirštą difteriją – šios ligos atvejų kasmet fiksuojama kaimyninėje Latvijoje. Šiemet fiksuoti 4 atvejai (3 vaikai ir 1 suaugęs), iš jų vienas sirgęs vaikas neišgyveno. „Paskutinį kartą Lietuvoje difterijos atvejis fiksuotas 2011 m. O prieš maždaug 30 metų kilo tikras difterijos protrūkis, kuris itin glumino, nes medikų bendruomenė susidūrė su šia Lietuvoje seniai matyta liga. Jos ypatingas simptomas – gerklėje atsirandanti itin tvirta plėvė, ilgainiui nebeleidžianti įkvėpti oro. Jos nepamačius, kiti simptomai neatrodo išskirtiniai – tai kosulys, aukšta temperatūra, bloga savijauta. Naujajai medikų kartai šią ligą atpažinti būtų iššūkis“, – neabejoja D. Razmuvienė.