Gydytoja F. Taunytė: „Mano tikslas – nors šiek tiek padėti žmogui“

Gydytoja, žurnalistė ir šešių knygų apie sveikatą autorė Filomena Taunytė, kalbėdamasi su LRT televizijos laida „Stilius“, teigė, kad durų dar neuždarė nė vienam, o depresiją gali pagydyti paprasčiausias darbas.

Reklama

Tai – paskutinis F. Taunytės interviu, duotas prieš gydytojai patenkant į ligoninę dėl suprastėjusios sveikatos.

Pašaukimas – padėti žmonėms

„Jei manote, kad gyvenu nuobodžiai, labai klystate, – savo pašnekovams pabrėžia gydytoja F. Taunytė. – Juk senatvėje gyvenimas gali būti geras, gražus ir įdomus, tik nereikia sugadinti dejavimu, verkšlenimu ir vaistais“.

Beje, būtina paminėti ir tai, jog F. Taunytės knygos nuolat puikuojasi skaitomiausių knygų sąrašuose, o ji įvardija tik vieną savo kūrinių sėkmės receptą – knygose niekada nemeluoti.

F. Taunytė kadaise svajojo studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą. Įstojo, tačiau vokiečių okupacijos metais universitetas buvo uždarytas. Baigė medicinos seserų mokyklą, vėliau – medicinos studijas. F. Taunytė pasakoja, kad specialybė įtraukė humaniškumu, artimu ryšiu su žmonėmis. Jos teigimu, kai nori, gali bent šiek tiek padėti net ir beviltiškam ligoniui.

„Santykis su žmogumi, jei su juo gerai pasielgei, nepranyksta visą gyvenimą. Galbūt su juo ir nesusitinki, bet po 30 metų tu sužinai, kad jis tavęs neužmiršo“, – pasakojo gydytoja.

Knygose ji rašo apie viską – ir kokios nuodėmės prišaukia ligas, ir ko privalu paisyti, jei norime laimės. Gydytoja nė kiek nesidrovi išsakyti savo nuomonę. Ji teigia, kad tokia buvo visada, ir šiandien atvirai įvardija jai rūpimus visuomenės skaudulius, vertina politikų poelgius ir siūlo, ką ir kaip Lietuvoje derėtų keisti tam, kad žmogui čia gyventi būtų geriau.

Nesirgti galima laikantis pasninko

Anot F. Taunytės, iki 20-ties metų žmogus klauso kitų, iki 40-ties – tramdo savo norus ir geismus, o nuo 60-ties ateina laikas rūpintis kitais. Senatvė – išminties metas, kai žmogui derėtų mokyti kitus.

„Iki 60 metų draudžiama sirgti, jeigu neturi genetinės ligos. Sulaukus 60-ties, dažniausiai užpuola medžiagų apykaitos ligos.Tuomet reikia sumažinti vaistų kiekį, nes dabar dauguma vaistų yra vien tik simptomatiniai, kurie mažina ligos simptomą, pasireiškimą, bet pačios ligos negydo. Pabuvęs pas gydytoją žmogus turi išeiti linksmesnis“, – teigia gydytoja.

Į klausimą, kaip nesusirgti, gydytoja atsako, kiek netikėtai – reikia laikytis pasninko, o per Gavėnią trumpam tapti vegetaru.

„Galite valgyti košių ir vartoti kuo daugiau sėmenų aliejaus. Tačiau jokiu būdu neatsisakykite mėsos ilgam. Tai yra nepriimtina mūsų kraštui. Išskyrus atvejus, kai vegetaru tapti priverčia sveikatos sutrikimai“, – teigė gydytoja.

„Visiškai sveikas žmogus turi valgyti kada tik nori ir ką nori. O jei jau mato, kad pradeda pūstis, turi sumažinti maisto kiekį. Tik tiek“, – tęsia gydytoja. Ir čia pat priduria, kad organizmo išvalymui užtenka vienos dienos „badavimo“ per savaitę.

Senųjų gydymo metodų šalininkė

Gydytoja pasidalino ir žiniomis apie senuosius gydymo metodus. Anot F. Taunytės, infarkto ir insulto profilaktikai, esant kraujotakos sutrikimams, nėra geresnio vaisto už dėles. Prireikus gydytoja pasitelkia kitus, jau daugelio primirštus senuosius gydymo būdus, kuriuos kadaise turbūt mokėdavo kiekviena močiutė.

„Anksčiau moterys kosulį gydė taurėmis, karštais kompresais, skysčiais. Ir tai yra labai geras gydymas. Jau nuo vieno karšto kompreso kosulys gali pasidaryti lengvesnis“, – pasakoja F. Taunytė.

Gydytoja išskiria ir bičių produktų, tikros lietuviškos juodos duonos naudą žmogaus sveikatai. „Anksčiau, kai dar nebuvo penicilino, net plaučių uždegimas buvo gydomas paprasčiausia supelijusia duona“, – prisiminimais dalijosi F. Taunytė.

Depresija serga tik tinginiai

Senuosius gydymo metodus vertinanti ir dažnai pavadinama netradicinio mąstymo gydytoja, paneigia ir garsųjį posakį, esą visos ligos kyla nuo nervų.

„Ar višta, ar kiaušinis buvo pirmas? Pirma buvo, be abejo, ląstelė – Dievo valia, gamtos valia. Iš tos ląstelės per milijonus, gal net milijardus metų išsivystė žmogus. Kadangi nervų pirmoje ląstelėje nebuvo, tai jie yra paskutiniai išsivystę“, – pasakoja gydytoja.

„Jonathanas Swiftas knygoje „Guliverio keliones“  yra pasakęs, kad geriausias vaistas nuo depresijos – sunkus darbas. Būna, žmogaus  kraujo tyrimai normalūs, bet jis vis vien liūdnas, lenda į kampą ir visus nuo savęs gena. Valstiečiai, turintys darbo, depresija neserga. Serga tie, kurie gyvena lengvai. Todėl pradėkime nuo pradžios – išlaisvinkime vidurius, duokime sunkų darbą ir pažiūrėkime, kas iš to išeis“, – teigia gydytoja.

Patarimo kreipiasi ir kolegos

F. Taunytė niekada neuždaro durų besibeldžiantiems, ypač jei žmogus atvyksta iš tolimo kaimo. Beje, dažniausiai pas ją patarimo užsuka buvę kolegos – medikai, per gyvenimą visko matė ir girdėję,  tik galbūt F. Taunytės drąsos neturėję.

„Ir mane kartais pamoko žmonės, kaip reikia gydytis pačiai – ir tai labai vertingi dalykai. Pavyzdžiui, man viena moteriškė iš Panevėžio paskambino ir pasakė, kad reikia susidžiovinti topinambus, užpilti ir gerti juos su kava. Ji buvo visiškai teisi“, – pasakoja gydytoja. Jos teigimu, toks pacientės patarimas jai padeda kontroliuoti cukraligę.

Ieva Žigaitė,

www.lrt.lt