Gydytojai slepia klaidas. Slepia, nes bijo(1)

Nuteisė „Kardiolitos“ urologą už operacijos metu dėl aplaidumo mirusį pacientą. Taip sako antraštės ir taip sako teismas.

Bet.

O kas jei jis nebūtų slėpęs, kad įvyko nelaimingas atsitikimas operacinėje? Ir paskui nebūtų neigęs įvykio?

Prisimenu, studijų metais su visa grupe žiūrėjom operaciją ir chirurgas netyčia nukirpo ne tą šniūrelį. Tik anatomijos atlasuose struktūros skirtingų spalvų. Kūne jos visos vienodos spalvos ir labai nemandagios, nes gali būti visai ne ten, kur turi būti, per kelis milimetrus į šoną. Pavyzdžiui, vena turi būti kairėj, arterija dešinėj, nervas per vidurį, šlapimtakis, limfagyslė ar dar kas nors irgi šalia. Bet kūne gali būti kur tik nori, ypač venos ir limfagyslės mėgsta gyventi savo gyvenimą, nepavaldų vadovėliams. Nežinau, ar esu mačiusi didesnį siaubą kieno nors veide nei to chirurgo. Geras, garsus chirurgas. Komplikacija nebuvo gyvybei pavojinga. Greitai buvo pakviesta kita chirurgų komanda sutvarkyti atsiradusios problemos, pasakyta, kas atsitiko. Nežinau, kaip jie toliau kalbėjo su pačiu pacientu, artimaisiais, dabar nesvarbu. Mūsų niekas iš operacinės nevarė, buvo toks edukacinis momentas.

Tai galėjau būti aš.

Toks šūkis, grotžymių pavidalu (#detkuhaværetmig), sklinda Danijoje, kaip solidarumo akcija su nuteista jaunąja gydytoja. Akcijos žinutė, kad nė vienas gydytojas nėra apsaugotas nuo klaidos, ir kiekvienas gali atsidurti kaltinamojo vietoje. Nepriklausomai nuo to, koks garsus, koks patyręs, koks profesionalus būtų. Niekas nedarų klaidų tyčia norėdamas pakenkti. (Gerai, būna ir piktybinių žalotojų, bet jie retesni nei retos ligos, ir pagarsėja po to visame pasaulyje). Danijos atvejis kiek kitoks, jis irgi apie dėl aplaidumo padarytą klaidą, bet iš principo apie sistemines problemas. Rezidentė įtardama ligą pasakė žodžiu slaugytojai atlikti reikiamą tyrimą. Tyrimas buvo neatliktas, atliktas kitas, visai nereikalingas, paciento būklė progresavo, gydymas buvo uždelstas, pacientas mirė. Bet visi komandas ligoninėje duoda žodžiu. Rezidentūroje ligoninėje pati esu pasimovusi, kai pagal taisykles įrašiau į paskyrimus, bet neperdaviau žodžiu slaugytojai, ir tyrimas buvo pavėluotai atliktas. Tik mano pacientui nieko skubaus nebuvo.

Nors lietuviško urologo atvejis irgi apie sistemą. Mūsų niekas nemoko pranešti blogą žinią. Mūsų niekas nemoko,kaip susidoroti su darbe patiriamu stresu, su egzistenciniu siaubu. Gydytojus įprasta kaltinti, jiems grasinti užsiundymu teismais ir žurnalistais, grasinti atleidimu, licencijos atėmimu, o kartais net fiziniu susidorojimu. Ir tai net už mažesnius incidentus. Tokių grasinimų gali sulaukti net už nepaskirtą tyrimą, kuris gal net nereikalingas. Nė kiek neabejoju, kad kai minimas urologas padarė klaidą ir suprato padaręs klaidą, supanikavo. Ir deja, bet pasielgė blogiausiai kaip tik buvo įmanoma. Labai lengva nuteisti nežinant visų aplinkybių, o mes jų ir nežinom.

Gydytojai slepia klaidas. Pacientai ne visada apie tai sužino. Slepia, nes bijo. Slepia, nes tai pasiteisina. Pacientai juk ne visada supras, kas čia atsitiko, gydytojas turi žinių pranašumą. Slepiama ne vengiant atsakomybės, o saugantis neproporcingų nelaimei pasekmių. Ir tai ne vien Lietuvoje, visur, paskaitykite Henry Marsh, „Dievo namus“ ar galų gale redditą. Žmonės pasiryžę gyvus suvalgyti gydytojus už menkiausią klaidą. Už menkiausią nukrypimą nuo lūkesčių.

Man būna neramu klausyti, kai pažįstami žavisi ir sudievina gydytojo profesiją. Kai įsivaizduoja gydančias rankas, kuriose visos ligos stebuklingai dingsta, be jokio skausmo, vargo, laukimo, pasekmių, tik šiek tiek susimokėjus. Kuo daugiau lūkesčių, tuo daugiau nusivylimo. Ypač kai jie nerealūs.

Mano kartai gydytojų truputį labiau pasisekė. Mums jau sakė, kad mes klysim. Ir mums sakė, kad nesvarbu ką darysim, svarbu kai tai iškomunikuosim. Kad pirmas dalykas padarius klaidą pasakyti pacientui, artimiesiems, kad apgailestauji, ir paaiškinti, kas nutiko. Pasiūlyti visą reikiamą pagalbą. Tai siaubingai sunku. Kai rankos dreba, balsas lūžta ir norisi tik prasmegti skradžiai žemę, ir atrodo, kad prasmegsi, nes kojos sunkios ir lengvos vienu metu, kaip apsvaigus. Mums labai pasisekė dar ir tuo, kad jau mokomės apie blogų žinių pranešimą. Ne pagal studijų ar rezidentūros programą, bet tokių kursų būna. Jaunųjų gydytojų asociacija tokius rengė.

Ieškodami kaltųjų ir bausdami pacientai patys nukenčia. Arba prarasdami laiką ir tiesą, arba prarasdami gydytojus.

Baimė suklysti yra nuolatinis palydovas mūsų darbe. Ir ji žudo, tikrąja to žodžio prasme. Ir tos baimės tik padaugės.

Nuomonė publikuota FB paskyroje