Gydytojas psichiatras: ko turėtumėme pasimokyti iš vaikų žaidimų ir tautosakos

Kas bendro tarp „Stuku stuku už save“ žaidžiančių vaikų ir javus kadaise su daina kūlusių protėvių? Tiek vieni, tiek kiti natūraliai ir sveikatai nežalingu būdu mokėjo sumažinti įtampą, sako Asmens sveikatos klinikos gydytojas psichiatras, psichoterapeutas Liudvikas Lazauskas. Šiuolaikiniam suaugusiam žmogui, kuris dirbdamas protinį darbą pasijunta išsekęs psichologiškai ir fiziškai, dėl to vakare it negyvas krenta ant sofos arba griebiasi alkoholio, svarbu suklusti. Norint išsaugoti sveikatą – svarbu prisiminti tai, ką mokėjo mūsų protėviai, ir net mes patys vaikystėje.

Reklama

„Daugumos šiuolaikinių žmonių veikla intelektuali – daugiau dirba protas, mažiau – raumenys. Tačiau proto darbui sunaudojama daugiau energijos nei dirbant raumenimis. Kai kažkur nespėjame, skubame, didėja įtampa, o kuo labiau įsitempi, tuo prasčiau darbas einasi. Įtampa kaupiasi mūsų raumenyse, ją jaučiame kūne. Dažnai pamirštame, kad tą raumenų įtampą reikia „nukrauti“, nes likusi kūne ji kenkia sveikatai. Visi turime vadinamąjį organą-taikinį, jautresnį stresui, kuris pirmiausia ir pradeda jausti įsisenėjusios įtampos padarinius“, – teigia gydytojas psichiatras, psichoterapeutas Liudvikas Lazauskas.

Geriausias atsipalaidavimo pavyzdys – vaikų žaidimai

Gydytojas psichiatras, psichoterapeutas pamini vieną JAV atliktą eksperimentą su savanoriais, kurių buvo paprašyta rankomis maigyti aparatėlį, matuojantį raumenų suspaudimo jėgą. Vienai grupei pamaigius viena ranka buvo leista pasiilsėti ir žiūrėta, per kiek laiko atsistato pilna jos jėga. Kitai grupei vieną ranką ilsinant liepė dirbti kita ranka. Įdomus eksperimento atradimas, kad tų jo dalyvių, kurie iškart dirbo antra ranka, pirmoji pailsėjo greičiau nei tų, kurie ilsino abi rankas po vienos darbo. Pasak L. Lazausko, tai galima paprastai paaiškinti: kai aktyvuojamas kitas smegenų centras vienam pavargus, pirmasis pailsi efektyviau.

Gydytojo teigimu, analogiška situacija yra ir su nuovargiu po protiškai sunkios darbo dienos – nors žmogui atrodo, kad jis ir fiziškai yra išsekęs, vis tik reikėtų prisiversti imtis fizinės veiklos ir nekristi ant sofos. „Protu sunkiai dirbęs žmogus neretai jaučiasi pavargęs ir fiziškai, tad griūva į lovą. Tačiau jeigu dienos metu fizinio darbo nebuvo, raumenų nuovargis yra apgaulingas – ne jo raumenys pavargo. Kaip tik reikia dar didesnės raumenų veiklos, kad jie iš tiesų pavargtų ir nutrauktų nuovargį, kylantį iš galvos. Kai einame vaikščioti ar sportuojame, „sudeginame“ įtampą“, – sako gydytojas psichiatras, psichoterapeutas.

L. Lazausko nuomone, pavyzdį, kaip tą įtampą „nukrauti“, mums puikiausiai demonstruoja vaikai. „Prisiminkime vaikų slėpynes arba žaidimą „Stuku stuku už save“. Vienas vaikas ieško, kitas – slepiasi. Ką jaučia tas, kuris slepiasi? Jis įsitempęs, jo kvėpavimas sutankėja, širdis dunksi kaip pneumatinis plaktukas, o akys tarsi žiūronai stebi ieškantįjį. Ir vos radęs progą jis su visa jėga puola prie sutartos vietos atsižymėti. Bėgimo metu sudeginamas sukauptas adrenalinas, tad vaikas atsipalaiduoja tiek fiziškai, tiek psichologiškai – įtampa pašalinama“, – paaiškina L. Lazauskas.

Dar vienas būdas išleisti įtampą – dainavimas

Gydytojas primena dar vieną žmonijos nuo seno žinomą įtampos išlaisvinimo būdą – dainavimą. „Kartą teko dalyvauti seminare „Balsas – sielos raumuo“ ir tai labai taiklus pavadinimas balsui apibūdinti. Judesys yra labai susijęs su balsu, nes norint išgauti garsą, reikia pasitelkti diafragmą. Pabandykite pratimą: kai atrodo, jog „nebepaimate“ natos, paprašykite kieno nors įremti rankas į krūtinę ir stumkite vienas kitą nuo savęs – lengvai „paimsite“ norimą natą“, – išbandyti kviečia L. Lazauskas.

Gydytojo psichiatro, psichoterapeuto teigimu, prisiminę savo protėvius ar paskaitę tautosakos, suprasime, kad dainavimas jiems buvo ne tik bendravimo priemonė. Taip pat ir išgyvenimų išraiškos forma, atsipalaidavimo, nerimo ir įtampos mažinimo būdas.

„Skaitydami klasikinę lietuvių liaudies tautosaką rasime daug pavyzdžių, kuomet vienoje vietoje susirinkdavo kaimynai iš kelių gryčių, moterys ir merginos verpė, plunksnas pešė, vyrai ir bernai virves pynė, drožinėjo. Arba visi drauge nupjovę grūdines kultūras kuldavo grūdus. Ir dainavo. Mano močiutė ravėdama ar megzdama dainuodavo. Dainavimas sujungia labai daug dalykų: melodiją, žodžius, jausmus. Dainuoji apie jausmą, išgyvenimą, tad išreški balsu ir žodžiais tai, ką patiri. Galiausiai įdedi raumenų darbo garsui išgauti, nes netinkamai kvėpuojant garso neatsiras“, – sako L. Lazauskas.

Pasak jo, labai svarbi protėvių pamoka šiuolaikiniam žmogui galėtų būti priminimas, jog dainuoti verta – ar dirbant, ar jau siekiant atsipalaiduoti po sunkios darbo dienos. Fizinę būseną, kuomet kvėpuojama pilvu, t. y. diafragma, ko reikalauja dainavimas, smegenys nuskaito kaip atsipalaidavimą, ramybę, poilsį.