Gydytojas reanimatologas: nuolat tarp gyvenimo ir mirties

Artėjant Pasaulinei organų donorystės ir transplantacijos dienai, Nacionalinis transplantacijos biuras tęsia straipsnių ciklą apie gydytojus reanimatologus. Šis straipsnis – apie daugelį metų Respublikinėje Panevėžio ligoninėje dirbančią gydytoją Eugeniją Reinikovienę ir jauną Ukmergės ligoninės gydytoją anesteziologę reanimatologę Dovilę Lukminaitę, kuri jau įrodė, kad ir rajoninėje ligoninėje paruošti donorą – įmanoma.

Sėkmę lemia profesionalumas

Žmonės, dalyvaujantys organų donorystės ir transplantacijos procese, tikrai yra girdėję apie panevėžietę gydytoją Eugeniją Reinikovienę. Daugiau kaip tris dešimtmečius Respublikinės Panevėžio ligoninės Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriuje dirbanti gydytoja reanimatologė sunkiausiomis akimirkomis sugeba jautriai prakalbinti pacientų, kuriems konstatuota smegenų mirtis, artimuosius, ir jie brangaus žmogaus organus dažniausiai sutinka paaukoti donorystei. Galima sakyti, kad gydytojos E. Reinikovienės profesionalumas, atsidavimas darbui lemia, jog ši ligoninė, lyginant su kai kuriomis kitomis rajoninėmis donorinėmis ligoninėmis, transplantacijoms paruošia nemažai donorų organų ir audinių. Ji gali ir iš kelių dešimtmečių perspektyvos vertinti visuomenės ir gydytojų požiūrį į donorystę.

Reklama

Teisinė reglamentacija atsirado vėliau

Respublikinė Panevėžio ligoninė – pirmoji ir vienintelė gydytojos E. Reinikovienės darbo vieta, kurios, tikina, nekeistų į kitą. Dar būdama gydytoja rezidentė ji pasiprašė priimama dirbti į Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyrių. Visa tai buvo prieš 36 metus – 1979-aisiais, o jau 28 metai E. Reinikovienė eina šio skyriaus vedėjos pareigas.

Kai kalba pakrypsta apie organų donorystės šioje ligoninėje pradžią, gydytoja sako, kad ja būtų galima laikyti maždaug 1981 metus. Tiesa, tuomet organų donorų pasitaikydavo itin retai – vos vienas kitas per metus. Ar per daugiau kaip tris dešimtmečius pakito visuomenės ir pačių gydytojų požiūris į organų donorystę?

Pasak gydytojos E. Reinikovienės, visuomenė tapo labiau apsišvietusi, pastaruoju metu žiniasklaida apie organų donorystę teikia itin daug pozityvios informacijos. O gydytojai? Jų visada yra visokių – kaip ir kiekvienos specialybės žmonių. Kai kurie – tikintys organų donorystės idėja ir ją palaikantys, tačiau yra ir visiškai tam abejingų.

Beje, apie 1981-uosius, kai Panevėžio ligoninėje buvo pradėti ruošti organų donorai, teisiniuose dokumentuose dar nebuvo reglamentuotas reikalavimas gauti giminių sutikimą donorystei. Tiktai 1996 metais buvo priimtas Žmogaus audinių ir organų donorystės ir transplantacijos įstatymas, kuriame numatyta, kad donoru gali būti tik asmuo, pareiškęs valią po savo mirties paaukoti organus donorystei, arba kai raštišką sutikimą donorystei duoda mirusiojo artimieji. Tais pačiais metais buvo įsteigtas ir Nacionalinis organų transplantacijos biuras, 2000 metais – valstybinis Žmogaus audinių ir organų donorų bei recipientų registras, įteisinta Donoro kortelė.

Transplantacijos būdavo atliekamos Vilniuje

Nors anuomet dar nebuvo sudėtingų šiuolaikinių medicininių tyrimų, patvirtinančių smegenų mirtį, smegenų mirties diagnostikai buvo skiriamas didelis dėmesys: dalyvaujant keliems gydytojams – neurologui, neurochirurgui ir anesteziologui reanimatologui – be visų smegenų mirties kriterijų nustatymo periodiškai būdavo atliekamas galvos smegenų encefalografinis tyrimas (jo metu, fiksuojant bioelektrines  smegenų bangas iš gautų signalų sprendžiama apie smegenų aktyvumą ir mirtį.) Jei minėtas tyrimas parodydavo, kad smegenų veiklos nebėra, po 24 val., o vaikams – po 48 val. stebėjimo ir smegenų veiklos tyrimo pacientui būdavo konstatuojama smegenų mirtis.

1986-1988 metais, prisimena gydytoja, per metus būdavo paruošiama po 7-8 organų donorus (dažniausiai tais laikais būdavo paimami tik donoro inkstai). Transplantacijos operacijos buvo atliekamos tik Vilniuje, donoro organai iš Panevėžio būdavo gabenami į sostinę.

Mato kenčiančius ligonius      

Teisiškai įtvirtinus, kad donoru gali būti tik asmuo, pareiškęs valią po savo mirties paaukoti organus donorystei, arba kai raštišką sutikimą donorystei duoda mirusiojo artimieji, imtis šios morališkai itin sunkios ir atsakingos pareigos – kalbėti su mirusiojo artimaisiais dėl donorystės – ėmėsi gydytoja E. Reinikovienė. Ji tai daro iki šiol, nors Respublikinėje Panevėžio ligoninėje ką tik buvo įsteigta nauja pareigybė – transplantacijų koordinatoriaus. E. Reinikovienė viliasi, kad šias pareigas eisianti jauna gydytoja perims gerąją jos patirtį ir taip pat sėkmingai darbuosis donorystės srityje.

„Svarbiausia – tikėti organų donorystės nauda. Aš šimtu procentų tikiu: jei gali, padovanok organus donorystei, nes jos dėka gali išgyventi sunkūs ligoniai“, – kalba gydytoja.

Ji tikina per ilgus darbo metus prisižiūrėjusi daug transplantacijos laukiančių sunkių pacientų – dializuojamų, kurie laukia donorinio inksto, širdies ligomis sergančių žmonių, kuriuos išgelbėjo donoro širdis. „Matant šiuos žmones, negali netikėti donorystės nauda. Tai labai kilnus poelgis“, – abejoti neleidžia gydytoja.

Pokalbiui – lemiamas vaidmuo

Pasak pašnekovės, siekiant, kad donorystės ir transplantacijos procesas baigtųsi sėkme, daug lemia pokalbis su mirusiojo artimaisiais. „Pokalbis lemia maždaug 70 procentų donorystės proceso sėkmės“, – pasvarsčiusi įvertina gydytoja E. Reinikovienė.

Svarbiausia gydytojui, kuris dalyvauja pokalbyje su artimaisiais, būti bent „savamoksliu psichologu“ ir turėti gerai išvystytą profesinę intuiciją, kada jau gali prakalbinti šiuos žmones, o kada su jais kalbėti dar per anksti.

Pokalbį gydytoja skirsto į tris etapus. Pirmasis – mirusiojo artimiesiems viską paaiškinti apie ligą, atsakyti į visus jiems rūpimus klausimus. Įrodyti, kad patirti sužalojimai pernelyg sunkūs ir, deja, nesuderinami su gyvybe. Antrasis etapas – artimųjų paklausti, ar jie žino ir suvokia, kas tai yra smegenų mirtis? Kad tai – žmogaus mirtis. Reikia remtis smegenų angiografijos, kompiuterinės tomografijos tyrimais, įrodančiais, kad žmogus, deja, miręs. „Artimiesiems sunkiausia suvokti, kad palatos lovoje gulintis, „prie aparatūros prijungtas“ ir dėl to kvėpuojantis žmogus iš tiesų jau yra miręs“, – pabrėžia gydytoja. Ir tik tada, kai artimieji viską įsisąmonina apie ligą, apie smegenų mirtį, E. Reinikovienė pereina prie trečiojo pokalbio etapo – apie organų donorystę, kai artimųjų atsargiai paklausiama, ar jie apie tai ką nors žino.

„Apie tai reikia kalbėti ne prie ligonio lovos. Būtina artimuosius pasikviesti į kabinetą, kuriame būtų ir ligonį gydęs gydytojas, ir gydytojas neurochirurgas ar neurologas. Jei matai, kad laikas dar netinkamas, paklausi, kada artimieji vėl ateis į skyrių ir pasakai, kad tuomet su jais norėsi pakalbėti, supažindinti su kitais atliktais tyrimais“.

Svarbiausia – įtikinti ir neskubinti

Pagaliau radusi tinkamą laiką ir užklaususi apie organų donorystę, E. Reinikovienė artimųjų neskubina,  neverčia atsakyti iškart. „Pasiūlau neskubėti, o visiems susirinkus pasitarti ir nuspręsti, – apie kantrybės ir laiko reikalaujantį bendravimą su artimaisiais pasakoja gydytoja. – Tik nemanykite, kad man lengva su artimaisiais apie tai kalbėti – širdis dreba kiekvienąkart“.

Pasak jos, žmogui, kuris kenčia artimojo netektį, reikia pasakyti daug žodžių, širdimi ir akimis jį įtikinti, paguosti. Todėl, pasak E. Reinikovienės, jei reanimacijos gydytojas pasiryžta dalyvauti donorystės procese, jis turi žinoti, kad jo laukia didžiulis papildomas krūvis, įtampa ir stresas. Po pokalbio, kai gaunamas sutikimas donorystei, reikia skubiai atlikti daugybę tyrimų, procedūrų, siekiant donoro organus išlaikyti gyvybingus. O kur dar krūvos dokumentų pildymas ir kiti atsakingi darbai. Galbūt dėl šios priežasties – vengdami papildomo streso ir neplanuoto darbo – kai kurie gydytojai nenorom dalyvauja donorystės procese.

Artimųjų baimės dėl donorystės

Gydytojos E. Reinikovienės teigimu, kalbėdama su artimaisiais ji vadovaujasi paprasta žmogiška taisykle: „Visada galvoju, kaip aš elgčiausi, jei manęs to paklaustų?“ „O kaip jūs pasielgtumėte, jei jūsų paprašytų aukoti mirusio artimojo organus donorystei?“ – paklausiau gydytojos. „Pasakyčiau „taip“ donorystei, bet pirmiausia kaip reanimatologė norėčiau išsamiai peržiūrėti visus atliktus tyrimus, kas ir nulemtų mano apsisprendimą paaukoti artimojo organus“, – atsakė ji.

Beje, kartais artimieji tiesiog bijo aukoti organus donorystei. Kai gydytoja pabando išsiaiškinti, ko bijoma, paaiškėja: artimieji bijo paviešinimo, neigiamo visuomenės požiūrio: „Pažadėti, kad niekas jų sprendimo nesužinos, mes, deja, negalime, nes tai vyksta daugelio žmonių akivaizdoje“, – pasakoja gydytoja.

Dėl kokių dar priežasčių artimieji dažniausiai nesutinka donorystei aukoti mirusiojo organų? Pasak gydytojos, jei žmonės atsisako aukoti, jų niekas netardo – kodėl.

Lengviau, kai žinoma valia

Paprasčiau ir lengviau gydytojams bendrauti su tais artimaisiais, kurių giminaičiai būna išsakę valią: „Jei man kas atsitiktų, padovanokite organus donorystei“. Taip, pasak E. Reinikovienės, atsitiko, kai žuvo vienas jaunas žmogus. Kažkada jis broliui buvo užsiminęs apie savo pasiryžimą dėl donorystės. Todėl kai įvyko nelaimė, brolis, žinodamas jo apsisprendimą, lengviau įkalbėjo jųdviejų mamą pasiryžti donorystei.

E. Reinikovienė neabejoja: efektyvių donorų būtų daugiau, jei ne šių dienų gyvenimo rykštė – emigracija. Dažnai donorai prarandami, nes artimieji nespėja grįžti iš užsienio.

Donorus paruošti galima ir antrinio lygio ligoninėje

Ukmergės ligoninės gydytoja anesteziologė reanimatologė Dovilė Lukminaitė yra tvirtai įsitikinusi: „Organų donorus transplantacijai įmanoma paruošti ne tik universitetinėje tretinio lygio ligoninėje, turinčioje moderniausią medicininę įrangą, bet ir antrinio lygio rajoninėje ligoninėje – tereikia tikėti tuo, ką darai, ir norėti dirbti“.

Tačiau 32 metų pašnekovė apgailestauja: entuziazmo  ruošiant organų donorus užtenka tik jauniems jos kolegoms – vyresnieji gydytojai reanimatologai ar neurologai vengia imtis tokios atsakomybės.

Mat konstatavus žmogaus smegenų mirtį, laukia sudėtingas ir ne vienas pokalbis su mirusiojo artimaisiais dėl donorystės, o jei sutikimas gaunamas, būtina kuo ilgiau išlaikyti donoro organus gyvybingus, užsakyti daug tyrimų ir užpildyti begalę dokumentacijos. „Vyresni kolegos, deja, nenori tuo užsiimti, – sako D. Lukminaitė. – Kita vertus, juos ir suprasti galima: rajoninėje ligoninėje smegenų mirtis diagnozuojama pakankamai retai, nes sunkesnės būklės pacientai pervežami į universitetines Vilniaus ar Kauno ligonines. Todėl gydytojams trūksta įgūdžių, žinių, galimybės tobulėti“.

Tuo tarpu jaunimas, D. Lukminaitės teigimu, donorystės procese dalyvauja entuziastingai. Jie supranta gyvenimo dėsnius – greta gyvybės visada bus mirtis, todėl prasmę mato pratęsiant gyvenimą sunkiai sergantiems žmonėms – transplantavus jam mirusio žmogaus organus. Didelio pritarimo organų donorystei jaunieji Ukmergės ligoninės gydytojai sulaukia iš Reanimacijos skyriaus vedėjos Aušros Rodzevičienės, ligoninės vyriausiojo gydytojo Rimvydo Civilkos.

Sunkiausia – bendrauti su artimaisiais

Būna, kad ir pasibaigus pamainai Reanimacijos skyriuje, D.Lukminaitė neskuba namo, o užtrunka ligoninėje tiek, kiek prireikia – dar parą, pusantros –  kol mirusysis, kuriam konstatuota smegenų mirtis, paruošiamas donorystės procesui. Per tą laiką D. Lukminaitė bendrauja su mirusiojo artimaisiais, kalbasi su jais apie donorystę, o gavus teigiamą atsakymą – atlieka gausybę kitų būtinų darbų. „Turiu būti 120 procentų tikra, kad žmogus – miręs, todėl refleksus, patvirtinančius smegenų mirtį, tikrinu kelias dešimtis kartų, nors tiek daug kartų to daryti ir nereikia“, – prisipažįsta pašnekovė.

Paklausta, kodėl jai taip svarbu dalyvauti organų donorystės procese, jaunoji gydytoja nurodo dvi esmines priežastis. „Pirma – jaučiu moralinį pasitenkinimą, kai viskas pavyksta, kai įrodau sau: „Aš galiu tai padaryti! Padaryti gerai“. Antra – džiaugsmas, kad donorystės ir transplantacijos proceso dėka sunkiai sirgęs žmogus, o dažnai – ir ne vienas, vėl galės gyventi“. Gydytoja džiaugiasi, kad nors ligoninėje ir nėra naktimis budinčio gydytojo eshoskopuotojo ar laborantės, prireikus jie į darbą atvyksta ir naktį – „tereikia žmoniškai bendrauti“. Todėl ji nesutinka su kalbomis, neva kokybiškai donoro organus transplantacijai įmanoma paruošti tik didžiosiose ligoninėse. Rajoninėje Ukmergės ligoninėje tai taip pat atliekama sėkmingai.

Prietarai – tie patys

Ar rajono gyventojai prietaringesni, nei didmiesčių gyventojai, kai tenka juos kalbinti dėl donorystės? „Ko gero, prietarai tie patys: įtakos turi sukurti filmai ir parašytos knygos apie organų prekybą, kuriose visokių fantazijų prirašyta. Tačiau vis labiau žmonės įsiklauso į gydytojo paaiškinimus. Žinoma, pasitaiko, kad net ir gavus raštišką sutikimą donorystei, artimieji ima pykti, raginti: „Greičiau kūną atiduokite, šarvojimo salė jau užsakyta!“ Tenka vėl aiškinti, argumentuoti, kodėl donorystės procesas užtruks kiek ilgiau. „Bet artimųjų emocijos visiškai suprantamos – gedėdami jie išgyvena visokiausių emocijų, reikia į jas įsijausti“, – sako D. Lukminaitė.

Didžiausias atpildas D. Lukminaitei – kokioje nors gydytojų konferencijoje ar susitikime su visuomene išgirsti ir pamatyti žmogų po organų transplantacijos: jaudina jo gyvenimo istorija, transplantacijos laukimas ir dabartis po jos – kokybiškesnė, laimingesnė. „Taip gera matyti tokius žmones, žinoti, kad jie gyvena tiktai todėl, kad kažkurio mirusio donoro artimieji sutiko paaukoti jo organus“, – didžiausią organų donorystės prasmę nurodo gydytoja D. Lukminaitė.

Gydytojai pasigenda pagalbos... sau

Panevėžietė gydytoja E. Reinikovienė prisimena kolegų iš Vokietijos nuostabą, kai jie sužinojo, kad ji neturi „asmeninio psichologo“, kuris jai esą padėtų susidoroti su darbe patiriamu stresu – ne tik dėl to, kad kone kasdien jaučia mirties alsavimą, bet ir todėl, kad dažnai tenka su mirusiojo artimaisiais kalbėti dėl donorystės.

„Bet aš nemanau, kad man tas psichologas būtų reikalingas, – netikėtai sako gydytoja. – Kuo galėtų padėti? Manau, kad esu pakankamai tvirta ir pati turiu susitvarkyti su savo emocijomis, patiriamais išgyvenimais, stresu“.

Gydytoja prisipažino darbe niekada neverkianti – nei kai miršta ligonis, nei kai tenka guosti, raminti jo artimuosius, nors būna labai sunku stovėti šalia verkiančių giminių.

„Gal tai priklauso nuo mano vidinės savitvardos? – svarsto pašnekovė. – Gydytojui svarbiausia – padaryti viską, kas nuo tavęs priklauso. Deja, net kai viską padarai tinkamai, kartais niekuo padėti negali. Ne viskas gydytojų valioje. Tiesiog toks likimas.“

Išoriškai rami ir susitvardanti gydytoja E. Reinikovienė neslepia: į namus ji „parsineša“ ir mintis apie pacientų mirtį, ir patirtą stresą. „Visi gydytojai tai „parsineša“. Laimei, turiu ramius, jaukius namus – tai mano ramybės uostas. Turiu gerą, supratingą vyrą, kuris nesmerkia manęs, kad vėlai grįžtu namo, turiu daug anūkų, su kuriais norėčiau daugiau pabūti. Porą kartų per metus – rudenį ir pavasarį – išvykstame į pažintines keliones. Lankome koncertus, teatrus ir kitus kultūrinius renginius. Laukia daug labai gerų neskaitytų knygų, kurias vis žadu perskaityti. Lietuvoje yra labai daug gražių vietų, kurias esu numačiusi apkeliauti –  tik vis laiko pritrūksta. Taip ir pailsiu“, – savo vidinės tvirtybės receptą išduoda gydytoja E. Reinikovienė.

Ukmergės ligoninės gydytoja D. Lukminaitė apgailestauja, kad dažnai su pacientų mirtimi (ne tik dalyvaujant donorystės procese) susiduriantiems gydytojams reanimatologams neteikiama kvalifikuota psichologinė pagalba. Ne kartą namo grįžusi gydytoja yra paplūdusi ašaromis – emociškai susikaupia per daug išgyvenimų. Kol tokios pagalbos nėra, gydytoja profesines sėkmes ar nesėkmes aptaria... su skyriaus slaugytojomis – jos taip pat dalyvauja gaivinant, gelbstint ir gydant pacientą, todėl ir pačios viską būna išgyvenusios. „Dažnai dar tą patį vakarą visos susėdame ir aptariame tai, ką atlikome, pasiguodžiame, nusiraminame“, – pasakoja D. Lukminaitė.

Tačiau darbo reanimacijos skyriuje turi nepaprastą trauką: „Man čia labai patinka dirbti, nė kiek nesigailiu pasilikusi. Čia viskas – konkretu, čia labiausiai galiu padėti sergančiam žmogui, ir mano pagalbos jam reikia nedelsiant – čia ir dabar“,  – įtempto darbo privalumus vardija panevėžietė gydytoja E. Reinikovienė.