Gydytojo darbas ir sveikatos sistema Švedijoje ir Lietuvoje skiriasi kaip diena nuo nakties(4)

Tokia išvada peršasi po pokalbio su gydytoja Viktorija Matulevičiene, trečius metus gyvenančia ir dirbančia Švedijoje. Visiškai kitoks skubiosios pagalbos gydytojo darbo pobūdis ir atsakomybė, nepalyginamos šeimos gydytojo galimybės, kitoks darbo organizavimas, efektyviai veikiančios medikų organizacijos – tai tik keletas pirmiausiai pastebimų skirtumų. Aukščiausios kokybės medicinos studijos ir visavertį gyvenimą medikams garantuojančios socialinės sąlygos kelia ne mažesnį „baltą“ pavydą gyvenančiajam mūsų šalyje.

Reklama

Kodėl išvažiavote iš Lietuvos? Juk turėjote vidaus ligų gydytojos darbą prestižinėse Santariškių klinikose...

Didžiausią sprendimo dalį lėmė ekonominė situacija. Norėdama užtikrinti savo šeimai norimas gyvenimo sąlygas, dirbau trijuose darbuose, auginau du vaikus ir laiko trūko viskam.

Be to, man buvo nepriimtina tam tikra medicininė situacija. Pavyzdžiui tai, kad turi ligoniui rašyti receptą ir sakyti: „Jums šitas vaistas reikalingas, bet mes jo neturime, deja. Ar galite įsigyti pats?“.

Arba, dirbant mažesnėse ligoninėse, buvo labai ribota galimybė suteikti ligoniui tinkamą kvalifikuotą pagalbą.

Po ilgų kelerių metų svarstymų išvažiavau. Pradžioje galvojau apie kitą Europos šalį, bet pasiūlymas Švedijoje pasirodė patrauklesnis.

Kur ir kokį darbą dirbate Švedijoje?

Gyvenu vakarų pakrantėje esančiame Trollhattan mieste. Dirbu penktoje pagal dydį Švedijos Skubios pagalbos klinikoje, esu skubios pagalbos gydytoja. Dirbu keliuose klinikos skyriuose – priėmimo, skubios medicininės pagalbos ir širdies konsultacinėje poliklinikoje. Po savaitę kiekviename. Čia gydytojas retai kada dirba visą laiką vienoje vietoje, viskas veikia rotacijos principu.

Švedijoje gydytojų kategorijos vadinasi kitaip nei Lietuvoje, bet yra atitikmenys mūsų internams, rezidentams, paskui gaunamas specialisto laipsnis, o po to tampama gydytoju, turinčiu didžiausią atsakomybės laipsnį, švediškai tai vadinama „overlekare“. Aš juo ir dirbu.

Kaip patekote į Švediją ir kodėl būtent į šią šalį?

Patekau per įstaigą, kuri užsiima gydytojų įdarbinimu Skandinavijos šalyse. Dėl visų sąlygų sudaroma trišalė sutartis tarp įmonės, gydytojo ir ligoninės, įmonė apmoko gydytojus kalbos. Po trijų mėnesių atvykau į ligoninę ir pradėjau dirbti.

Ir ką „radote“? Kokios ten darbo sąlygos ir kuo jos skiriasi nuo buvusių Lietuvoje?

Medicininės pagalbos sistemos Skandinavijos šalyse ir Lietuvoje visiškai skirtingos. Kad suprasčiau, kaip tai veikia, reikėjo laiko.

Darbo sąlygos yra kitokios nei Lietuvoje. Pradedame darbą 7.45 ir baigiame 16.30 val., pietų pertrauka – 45 min.

Dirbant  aukščiausios kategorijos gydytoju, „overlekare“, tau padeda jaunesnieji kolegos. Šie, beje, turi labai didelę praktinio darbo patirtį, lyginant su mūsų rezidentais ir internais. Būtent jie atlieka tiesioginį darbą, o vyresnysis gydytojas tik organizuoja jį ir atsako į sudėtingus klausimus. Be jokios abejonės, jeigu į ligoninę vežamas nestabilios būklės ligonis, privalai būti vietoje ir, esant poreikiui, visus reikiamus veiksmus atlikti pats.

Dirbdamas skubios pagalbos skyriuje, tu turi atsakyti į klausimus, kylančius visoje ligoninėje: tau gali paskambinti iš psichiatrijos ar chirurgijos skyriaus, tau gali tekti įvertinti ligonį gimdymo metu, tau skambina greitosios pagalbos personalas ar poliklinikos gydytojas ko nors pasiteirauti. Jei atvežamas nestabilus ligonis, kurį reikia reanimuoti, net jei turi pasikvietęs į pagalbą reanimatologą, reanimavimui vadovauja skubios pagalbos gydytojas, ne reanimatologas. Aišku, galima pasitarti, bet tavo atsakomybė užtikrinti reikalingą pagalbą. Tai didelis skirtumas lyginant su Lietuva.

Mes, ne kardiologai, atkuriame širdies ritmą, jei reikia, mes patys praktiškai atliekame ir visas intervencines funkcijas. Pavyzdžiui, liumbalines punkcijas, gali tekti punktuoti sąnario skystį, nuleisti susikaupusį ascitą ir t.t. Taip pat, esant nestabiliai kvėpavimo funkcijai, taikome neinvazinės ventiliacijos priemones BiPAP, CPAP.

Tai tikrai intensyvus darbas. Lietuvoje yra mitas, kad dirbantieji Švedijoje per dieną gauna tris ligonius ir tai visas darbas. Švedijoje dirbama nepalyginamai didesniu krūviu nei Lietuvoje.

Kad tai žmogui būtų įmanoma, matyt, ir darbo organizavimas turi būti kitoks?

Taip, čia viskas kur kas labiau struktūrizuota – kiekvienas komandos narys tiksliai žino, už ką jis atsakingas. Viduriniojo personalo kvalifikacija yra aukštesnė. Niekas nesistebėtų, jeigu slaugytoja paprieštarautų gydytojui dėl ligonio būklės įvertinimo arba gydymo taktikos parinkimo.

Be to, gydytojas rotuoja skirtinguose skyriuose. Dirbti tokiu krūviu, kaip skubioje pagalboje, visą laiką turbūt būtų paprasčiausiai neįmanoma. Todėl tenka dirbti savaitę tokiomis, kitą – kiek ramesnėmis sąlygomis.

Jei yra naktiniai budėjimai, tai dirbama tris naktis per savaitę, kas antrą naktį. Po naktinio budėjimo gydytojas turi laisvą dieną ir dar vieną laisvą dieną prieš kitą budėjimą. Be to, skiriamas laisvų valandų skaičius, jos kaupiasi ir galima pasiimti, kada tau reikia, kaip priedą prie atostogų.

Švedijoje yra įstatymu apibrėžta, kad kiekvienas darbuotojas turi teisę turėti atostogas būtent vasarą. Kokios trukmės - priklauso nuo tam tikrų sąlygų, bet paprastai tai būna ne mažiau nei 4 savaitės. Aš šią vasarą turėjau 6 savaites atostogų.

Jei turi vaikų ir vaikas serga, irgi nėra jokių problemų. Paskambini ir sakai: „Mano vaikas serga ir aš šiandien neateisiu į darbą“. Per metus dėl vaiko ligos gali neateiti 60 darbo dienų. Niekas nieko nepasakys. Aišku, tuo metu dirbantieji atlieka daug didesnę darbo dalį.

Ar sunku buvo pritapti ir kaip jautiesi dabar? Ar tapai „sava“?

Pritapimas labai priklauso nuo asmens savybių. Aišku, pradžioje yra tam tikras laikotarpis, gal kokie šeši mėnesiai, per kurį turi adaptuotis, nes ir kalbos lygis blogesnis, ir nežinai, kaip kas funkcionuoja. Sakykim, ką daryti, kur kreiptis, jei sugedo skalbimo mašina? Tu tiesiog nežinai tokių dalykų. Tai kelia papildomos įtampos. Bet maždaug po pusmečio atsiranda draugų, kolegų, ir tie klausimai išsprendžiami nesudėtingai.

Aš gyvenu Švedijoje 2 metus ir 4 mėnesius ir per tą laiką jaučiuosi pritapusi ir savo vietoje, nekyla jokių problemų bendraujant nei su kolegomis, nei su ligoniais.

Labai įdomu, kad manęs svetima niekad niekas nelaikė, ligoniai taip pat. Jie labai kantrūs, ir jei mato, kad tu negali tobulai kalbėti jų kalba, ramiai palaukia, kol pasakysi. Jie vertina tai, kad tu kalbi jų kalba, kad jiems padedi. Aišku, gal pasiteiraus, iš kur atvykai, bet niekad nebuvau dėl to sulaukusi jokio negatyvaus požiūrio. Tai labai palengvino adaptaciją.

Įdomu palyginti Lietuvos ir Švedijos sveikatos priežiūros sistemas. Pavyzdžiui, koks Švedijoje ligonio kelias iki specialisto? Ar taip pat, kaip ir Lietuvoje, pradėti reikia nuo šeimos gydytojo?

Pagal bendrą tvarką rekomenduojama, kad ligonis kreiptųsi pirmiausiai į šeimos gydytoją. Švedijoje jis labai kompetentingas ir tikrai nėra būtina, kad visi ligoniai, kurie turi, sakykim, širdies ritmo sutrikimų, susitiktų su kardiologu.

Šeimos gydytojas turi daug didesnes tyrimo galimybes nei Lietuvos šeimos gydytojas: daro rektoskopijas, skiria ir radiologinius tyrimus, ir platesnius kraujo tyrimus, ir kardiologinį ištyrimą. Tad dažniausiai specialisto nė neprireikia.

Bet jeigu šeimos gydytojas mato, kad reikia didesnės kompetencijos, tada jis siunčia specialistui.

Trukmė, kol bus atlikti reikalingi tyrimai, labai įvairi ir priklauso nuo ligonio būklės. Egzistuoja prioretavimo sistema. Kartais tyrimas gali būti atliktas po savaitės, kartais po mėnesio ar net šešių. Taigi Švedijoje taip pat egzistuoja ganėtinai ilgos eilės.

Bet jeigu yra skubus atvejis, gydytojas gali tiesiog paskambinti atliekančiajam tyrimą ir paprašyti tyrimą reikia atlikti skubos tvarka, paaiškindamas, kodėl tai būtina.

Jei žmogus susirgęs pats atvyksta į skubiosios pagalbos skyrių ir ten gydytojas mato, kad reikalinga specialistų konsultacija, tada siunčia pas juos tiesiai iš skyriaus.

Jei ligonis paguldytas į ligoninės skyrių ir gydymo metu nusprendžiama, kad reikalinga specialisto konsultacija, su juo susisiekiama tiesiogiai ir specialistas per 24 valandas (arba skubos tvarka) įvertina situaciją. Jei nustatoma, kad ligoniui būtinas tolesnis kontaktas su specialistu, tas kontaktas automatiškai ir pratęsiamas – ligonis registruojamas tolesniems vizitams.

Kitame straipsnyje skaitykite apie gydytojų konsultacijų Švedijoje ypatumus, gydymosi ligoninėje tvarką, gydytojų ir ligonių santykius bei kitus sveikatos apsaugos sistemos skirtumus nuo lietuviškosios.

Dalia Urbonienė