Vytautas Valevičius. Gydytojo etika: neišspręsti klausimai(10)

Visa etikos problematika yra daugiamatė. Medicinos ypač. Viena vertus, ji gana greitai kinta, kaip kinta ir visuomenė, kita vertus, ji priversta kisti dėl naujų reiškinių, tokių kaip eutanazija, dirbtinis apvaisinimas, organų persodinimas ir panašiai,  atsiradimo.

Reklama

Kinta ir gydytojo vaidmuo toje pačioje visuomenėje. Prieš keletą tūkstančių metų gydytojas buvo lyginamas su dievais. Sakykim, Hipokratui gydytojas buvo vos ne Dievas baltu chalatu. Į jį buvo žiūrima kaip į šventą žmogų, kurio rankose yra žmogaus gyvybė. Pacientas pasikliaudavo gydytoju kaip tėvu, kaip aukštesne būtybe ir netgi jausdavo malonumą tai darydamas. Tai  vadinamieji paternalistiniai santykiai. Tokiu atveju visa moralinė atsakomybė gulė ant gydytojo pečių. Iki dvidešimto amžiaus vidurio tai buvo vyraujantis etikos modelis. Jam palanki yra „suvalstybinta“ medicina, kai ligonis tarsi viską gauna nemokamai iš valstybės „rankų“.

Bet tuo laikotarpiu, kai mediko profesija tampa masine, gimsta patariamasis modelis. Kai kas jį vadina techniniu. Gydytojas tik praneša pacientui apie jo ligą ir leidžia pačiam spręsti savo tolesnį likimą. Jis netgi ne konsultuojasi, o praneša. Taigi gydytojas nusišalina nuo bet kokios atsakomybės už sveikatinimo procesą, perleisdamas ją klientui. Pas mus šį modelį įkūnija konsultacinės medicinos įstaigos.

Šiuo metu įsigali kitas paciento ir gydytojo santykių modelis. Jie tarsi yra kolegos, siekiantys bendro tikslo – nugalėti ligą. Gydytojas apsako ligą, gydymo metodikas, siūlo vaistus bei procedūras. Ligonis tarsi pats viską nusprendžia ir prisiima visą atsakomybę. Bet protaujančiam žmogui atsiranda aibė klausimų. Pirma, ar gali būti gydytojas ir ligonis lygiaverčiai partneriai, jei vienas žino ir valdo, o kitas tik kenčia ir bijo. Antra, vienas turi resursus ir gali jais naudotis, o kitas tuo metu dažnai būna kūno „priespaudoje“, t.y. jam arba skauda, arba artėja mirtis. Todėl manau, kad šis gydytojo ir ligonio bendravimo būdas ar modelis yra apsimestinis, nes realiai klientas beveik niekuomet neturi tiek medicinos žinių, kiek gydytojas.

Ši visa paini modelių sistema medicinoje veikiama esamų ekonominių santykių. Kaip sakoma, jeigu pinigai gali viską, tai, gydytojau, - išrašykite receptą. Senesniais laikais gydytojo paslauga ne visiems buvo prieinama. Ji tiesiog brangi. O už gydytojo darbą visuomet buvo mokama. Gerai turtingiems, jie išlaikydavo  medikus. O neturtingieji apie mediciną net nežinodavo. Bet praeitame šimtmetyje daugelyje šalių medikų finansavimą  perėmė valstybė. Tuomet kardinaliai priešingai pasikeitė ligonio ir gydytojo santykiai. Valstybės finansuojamose ligoninėse susiformavo nuostata, pagal kurią pacientas buvo prašytojas. Ji vis dar egzistuoja ir dabar, visų pirma tose sveikatos priežiūros įstaigose, kuriose vyriausieji gydytojai išlaikė hierarchinę struktūrą ir kuriose į paciento nuomonę mažai tekreipiama dėmesio. Tiktai kai kuriems pacientams pasiūlomos įvairios gydymosi galimybės, informuojant apie gydymosi būdus, eigą ir rezultatus. Netgi šiandien, kai visuomenėje yra menkas medicininis švietimas, kai kurie pacientai nežino savo diagnozės, nežino, kodėl jiems taikomas šis, o ne kitas gydymas. Iš esmės tai socialistinės etinės pažiūros, kad asmuo yra niekas, o valstybė -  viskas, pasekmė.

Medicinoje įsigali rinkos santykiai

Rinka, kokia ji bebūtų, turi savus etinius principus, kurie nebesutampa su ankstesniųjų visuomenių. Ir kai nėra naujų reguliatorių, tai įsigali netvarka. Bet tai iš pirmo žvilgsnio. Realiai mes esame pereinamajame etape, ateityje medicinoje susiformuos pastovus kontraktinis modelis. Jis remiasi gana aiškiu paciento,  ligonio ir gydytojo atsakomybių pasiskirstymu. Tuomet kiekvienas turi savo atsakomybės dalį.

Tiesa, čia kol kas dar labai daug neaiškumų. Kiekviena pusė siekia sumažinti savo įsipareigojimus ir gauti maksimalią naudą. Gydytojas atlygį, ligonis sveikatą, pacientas žinojimą arba paslaugą. Bėda ta, kad labai neaiškūs žmogiškieji santykiai. Piniginiai bandomi apibrėžti įvairiais įstatymais ir reglamentais, o žmogiškieji vis dar palikti nuošalėje. Ar gali medikas gauti papildomai iš paciento ar ligonio, jei tai nenumatyta kontrakte? Kas būtų, jei siuvėjas reikalautų mokėti papildomai, nei susitarta? Kas būtų, jei parduotuvėje jūsų prašytų daugiau, nei nurodyta etiketėje? Kas būtų, jei įlipant į visuomeninį transportą, vairuotojas reikalautų papildomai mokėti? Ar jūs mokate papildomai pardavėjai, jei ji jus maloniai aptarnavo? Ar duodate dovanėlę paštininkui, jei jis atnešė jums laišką? Kas būtų, jei visi visur reikalautų papildomų mokėjimų, o vienintelė padėkos forma taptų pinigai? Žinia, meilė už pinigus turi savo pavadinimą.

Manau, kad būtina labai griežtai, bent proceso pradžioje, atskirti kyšį nuo  padėkos. Padėka yra moralinė ir niekaip neturi tapti daiktine. Ne veltui daugelyje Vakarų Europos šalių ir atvirukas gali būti traktuojamas kaip kyšis. Čia beveik neįmanoma nubrėžti ribų. Todėl aiškumo dėlei reikėtų bet kurį papildomų mokėjimų reikalavimą vadinti reketu, o ir smulkių dovanėlių gavimą – mokesčių slėpimu. (Aš dar nemačiau nė vieno mediko: gydytojo ar slaugės, kuris sumokėtų mokesčius už papildomai „į kišenę“ gautus pinigus.)

Aišku, kad prie visų policininko nepastatysi, nepatikrinsi. Galima aiškinti apie gajas tradicijas. Bet galima ir suvokti, kad „dovanėlės“ žemina pačios specialybės ir jos darbuotojų prestižą, autoritetą. Mokyklos tos problemos beveik atsikratė, universitetai ir medicina - kol kas ne.