Gyvoji donorystė: šiemet jau 5 transplantacijos

Gyvoji donorystė mūsų šalyje galima tarp artimų giminaičių ir sutuoktinių. Dažniausios transplantacijos, kai tėvai dovanoja inkstą savo vaikui. Apie ketvirtadalis tokių transplantacijų anksčiau negalėdavo būti atliekamos dėl nesuderinamų donoro ir recipiento kraujo grupių. Šiuo metu tai jau nėra kliūtis. Šiemet Santariškių klinikose liepos mėnesį planuojama atlikti ketvirtąją nesuderinamų kraujo grupių transplantaciją iš gyvo donoro. „Tai yra galimybė padidinti transplantacijų kiekį. Tai reiškia, kad didėja skaičius žmonių, kuriuos išvaduojame nuo dializės procedūrų“, - sako VUL SK Nefrologijos centro direktorius doc. Marius Miglinas.

Gyvoji donorystė – ilgas procesas

Donorų ir recipientų paruošimas gyvosios donorystės transplantacijai – tai ilgas procesas, apimantis medicinines procedūras ir psichologinį ligonio ir donoro foną. Gydytojai nefrologai su donorais ir recipientais dirba labai skrupulingai: reikalinga nepriekaištinga abiejų žmonių sveikatos būklė, nes ir sugedęs dantis gali sukliudyti transplantacijai. Gydytojos nefrologės Ilona Rudminienė ir Loreta Vareikienė prižiūri šiuos pacientus, skiria tyrimus, seka jų sveikatos būklę. Apie galimybę pagelbėti sergančiam giminaičiui, žmogus turi sužinoti iš jį gydančio gydytojo. Tą sudėtingą procesą – donoro ir recipiento ištyrimą, paruošimą operacijai – išaiškinti medicininių žinių neturintiems pacientams, nėra paprasta. Todėl šis darbas reikalauja ypatingos atsakomybės, kad būtų tinkamai pateikta informacija, žmonės viską suprastų.

Nesuderinama kraujo grupė – ne kliūtis donorystei

Nesuderinamų kraujo grupių transplantacijos Lietuvoje taip pat jau atliekamos. Šios rūšies gyvosios donorystės transplantacijos – tai didelis šuolis transplantacijų srityje, nes iki šiol skirtingos kraujo grupės inkstų parinkimui buvo kontraindikacija. Recipientas tokiai transplantacijai ruošiamas žymiai ilgesnį laiką, likus mėnesiui iki planuojamos transplantacijos ligoniui pradedama lašinti specialius vaistus, tada jis paleidžiamas į namus, likus 9 dienoms iki operacijos, pacientas guldomas į ligoninę. Reikia pasiekti tokią būklę, kai organizmas bus pasirengęs priimti donoro organą, pašalinant antikūnus, galinčius sukelti atmetimo reakcijas. „Japonijoje didžioji dauguma transplantacijų atliekama iš gyvo donoro. Jų operacijų mastai leidžia apibendrinti, kokia yra nesuderinamos kraujo grupės transplantuotų ligonių gyvenimo kokybė ir išgyvenamumas. Nustatyta, kad po nesuderinamos kraujo grupės organo persodinimo recipientai kiek dažniau serga infekcinėmis ligomis, tačiau jos yra išgydomos antibiotikais ir pavojaus recipiento gyvybei nekelia“, - sako doc. M. Miglinas.

„Šiuo metu yra ruošiami tiek nesuderinamos, tiek suderinamos kraujo grupės recipientai ir donorai inksto transplantacijai. Taip pat atliekamas ir mirusių donorų organų persodinimas ligoniams“, - sako doc. M. Miglinas. Šiemet atliktos 28 inkstų transplantacijos. „Vienas didžiausių rūpesčių – psichologinis barjeras, kurį reikia peržengti ir paprašyti savo artimo giminaičio dovanoti inkstą. Psichologinis krūvis yra nepaprastai didelis. Nors eksplantacija (inksto išėmimas iš gyvo donoro) yra galima tik iš visiškai sveiko žmogaus, prieš operaciją yra kruopščiai ištiriamas, tačiau kartais žmonės svyruoja, abejoja dėl sveikatos. Tai pasakytina ypač tais atvejais, kai kalbama apie vienintelį dirbantį

šeimoje, kuris išlaiko visus šeimos narius. Užsienio šalyse dirba psichologai, kurie padeda žmonėms susitvarkyti su kylančiomis abejonėmis“, - pasakoja doc. M. Miglinas.

Po transplantacijos – gyvenimas tęsiasi

Po nesuderinamos kraujo grupės donoro inksto transplantacijos sudėtingiausios 2 pirmosios savaitės po operacijos. Šiuo laiku galima atmetimo reakcija, sekamas antikūnų prieš kitą kraujo grupę titras, gali tekti kraują išvalyti nuo šių antikūnų. „Stebime visų transplantuotų pacientų sveikatos būklę. Paskutinis pacientas dar yra ligoninėje, kiti du – sėkmingai tęsia savo veiklą. Pirmoji nesuderinamos kraujo grupės transplantacija buvo atlikta verslininkei, ji grįžo į verslą, antrasis – ūkininkauja, išlaiko šeimą. Žodžiu, viskas tvarkoje“, - kalbą baigia VUL SK Nefrologijos centro direktorius doc. Marius Miglinas.

Gyvoji donorystė plečiasi

Nacionalinio transplantacijos biuras šiuo metu dalyvauja 3 tarptautiniuose projektuose, kuriuose gyvajai donorystei skiriama daug dėmesio. Šalys partnerės dalyvaudamos projektuose, dalinasi gerąja praktika (projektas MODE), skiriamas didelis dėmesys šios rūšies donorystės skatinimui, kuriamas gyvųjų donorų registras (projektas ACCORD), siekiama gyvų donorų organų saugumo didinimo, svarstomas gyvosios donorystės rūšių taikymas skirtingose šalyse (projektas COORENOR). Gyvosios donorystės srityje ypatingą pažangą yra padariusi Norvegija, Švedija, Danija.

Gyvoji donorystė – atskira transplantacijos rūšis, kuri reikalauja ne tik aukšto chirurgijos lygio, bet ir daugelio dalykų, skatinančių šią medicinos sritį. Užsienio šalių patirtis rodo, kad reikalinga stipri psichologinė tarnyba, padedanti donorui ir recipientui pasirengti transplantacijai. Nacionalinis transplantacijos biuras inicijavo psichologų ekspertų įtraukimą į transplantologų komandą. Gyvosios donorystės žinomumas, susijęs su finansiniu badu viešinimo srityje – tai yra vienas iš trukdžių, neleidžiančių aktyvinti šios srities. Be to, didelė dalis privačių dializės centrų steigėjų kūrė centrus dializės paslaugoms teikti. Juose dializuojami potencialūs recipientai. Tačiau reikia žinoti, kad transplantacija atsieina pigiau nei metų metais besitęsiančios dializės procedūros. Gyvoji donorystė pranašesnė dar ir tuo, kad ligonis neturi laukti bendroje recipientų eilėje – sutikus giminaičiui dovanoti inkstą, operacijai rengiamasi iškart, nelaukiant keletą metų. Visa Europa eina gyvosios donorystės skatinimo keliu. Kalbame apie žmogų, grįžtantį į darbo rinką, uždirbantį pinigus ir išlaikantį šeimą, gyvenimo kokybė yra žymiai geresnė nei nuolat dializuojamo ligonio.

Nacionalinis transplantacijos biuras