Heroinu pakeistas gyvenimas, arba Eilinė diena tabore (1)
Ana – viena iš tų heroiną vartojančių merginų, kurias vėlų vakarą galima pamatyti stoties rajone sutinkančias parduoti savo kūną sekso ištroškusiems vyrams. Daugelis šių merginų yra priklausomos nuo heroino, keletas vartoja amfetaminą. Kiti narkotikai, išskyrus klonazepamą, alkoholį ir tabaką, čia nepopuliarūs ir vartojami tik retais atvejais. Jūsų dėmesiui – atviras ir drąsus Anos pasakojimas apie įvairias savo patirtis ir išgyvenimus. Net ir 15 metų nuolatinio heroino vartojimo „stažas“ nesutrukdė jai greitai rinkti žodžius ir lengvai atsakinėti į klausimus, į kuriuos atsakyti šiaip jau nėra paprasta.
Ana, ačiū, kad sutikai atvirai pasidalinti savo istorija ir kartu apsilankyti tabore. Kodėl tu nepabijojai?
Mano tėvai, giminės, draugai – visi viską žino. Per daug metų susigyvenau su aplinkinių pasmerkimu. Todėl dabar tiesiog nebekreipiu dėmesio.
Gal papasakotum, kiek tau metų, kaip ir kada tavo gyvenimą pakeitė heroinas?
Man 36 metai. Heroiną pradėjau vartoti gal būdama 21-erių, tai darau iki šiol.
Kaip tai nutiko?
Tuomet gyvenau linksmai ir nerūpestingai, turėjau puikų darbą. Bet gal iš to nerūpestingumo ir naivumo susidėjau su netinkamais žmonėmis. Mano šeimoje buvo kvailas įprotis nešioti aukso papuošalus, jais puikuotis. Ir mama man jų dovanodavo, džiaugdavosi, kad juos nešiodavau. Vaikščiodavau tiesiog apsikarsčiusi tais auksais. O kompanija, su kuria trindavausi, nutarė tuo pasinaudoti ir įkalbėjo išbandyti heroino „malonumus“. Po keleto kasdieninio heroino vartojimo savaičių pradėjo atsirasti pirmieji negeri ženklai – negavęs dozės jauti, kad kažkas ne taip, kažko trūksta. Pamenu, po keleto mėnesių kasdieninio vartojimo tas žmogus, kuris pradžioje tiesiog dovanodavo „čekius“ (taip vadinama šios medžiagos dozė. – Aut. past.), pradėjo jau kitaip elgtis. Kartą atvežė „čekį“, kuris kainuoja 20 litų, o iš manęs už jį pasiėmė auksinę grandinėlę. Kai pasakiau, kad kažkas čia ne taip, blogai jaučiuosi ir kad heroinas kaltas, jis sakė „nešnekėk nesąmonių, gal peršalai, ir nieko tau nėra“. Bet po to supratau, kad čia ne peršalimas. Kuo toliau, tuo buvo blogiau. Mažiau kaip po pusmečio heroino atnešti „džiaugsmai“ baigėsi, ir mano gyvenimas visiškai pasikeitė. Jame atsirado neviltis, depresija, nuolatinės heroino paieškos, įtampa, kur gauti pinigų. Darbo, žinoma, jau nebeturėjau. Bandžiau vogti, paskui pradėjau lankytis stotyje, kad tokiu būdu gaučiau pinigų. Tiesa, tas žmogus, įkalbėjęs mane heroinui, blogai baigė – dabar jam amputuota dalis kojų ir rankų. Matyt, dėl tabore kartais parduodamo nešvaraus heroino įsimetė infekcija. Aš per ilgus metus jam atleidau, bet kartais pagalvoju – gal čia tokia bausmė už mane?
Kaip į tai reagavo tavo tėvai?
Tai, kad nuolat vartoju heroiną, jie pastebėjo gal po pusmečio. Tėvas tada paėmė maišą, į jį įmetė keletą po ranka pasitaikiusių mano daiktų ir mane, verkiančią, tiesiog išstūmė pro duris.
Ką tuomet darei?
Pažįstamas kaimynas leido apsigyventi jo namo rūsyje. Ten ir praleidau keletą savaičių, visiškose lomkėse, pamąstydama apie savižudybę ir panašius dalykus. Heroino beveik negaudavau, neturėjau pinigų. Laimei, kaimynas atnešdavo arbatos ir šiek tiek maisto. Galiausiai tėvai leido vėl apsigyventi pas juos.
Gyveni pas juos ir dabar. Kaip sutariate?
Per ilgą laiką jie apsiprato, pamatė, kad nieko nepakeis. Susitaikė su tuo.
O tu nemėginai gydytis?
Žinoma, kad mėginau. Priklausomybės ligų centre gulėjau 7 kartus. Vieną kartą išbuvau beveik visą skirtą laiką – atrodo, 28 dienas. Paskutinės dienos buvo linksmos – jau negėriau jokių vaistų, atsibusdavau geros nuotaikos, mėgindavau pralinksminti ir paguosti kitus, naujai patekusius.
O kodėl kitus kartus išbūdavai tik kelias dienas?
Tas, kas to nepatyrė, niekada nesupras, kokia tai kančia. Kažkokia ypatinga skausmo rūšis persmelkia visą tavo kūną ir protą. Atrodo, tarsi kažkas suka, laužo tavo kaulus. Apima baimė, kad tuoj mirsi, neištversi to skausmo. Sunkios pagirios, lyginant su heroino abstinencija, yra tik juokas. Todėl visos mintys, visas protas ieško būdų, kaip skausmo išvengti. Jeigu neatlaikai šio skausmo, bėgi iš ligoninės ir ieškai, kas tikrai veikia...
Juk ligoninėje skiria priemonių, kurios turėtų padėti?
Taip, tai tramadolis, finlepsinas, dar kažkas.. Jie šiek tiek padeda, bet tik šiek tiek. O finlepsinas duoda tokius gliukus – matai ant sienų ropinėjančias museles ir galvoji, ar jos tikros.
Ir kai išėjai į laisvę po sėkmingiausio, ilgiausio savo gydymo...
Prasilaikiau gal du mėnesius. Po detoksikacijos nebejauti jokių skausmų, kaulų sukimo ir kitų baisybių, kurias pirmąsias savaites patiri nebegaudamas heroino.
Ir kodėl vėl grįžai prie heroino?
Nors kūne jau nėra kančios, prote kažkas išlieka. Tas kažkas išlenda pačiu netikėčiausiu momentu, ir tave apima beprotiškas begalinis maniakinis troškimas gauti vieną, tik vieną dozę. Tada apgauni save – „gerai, tik vieną dozę, ir viskas. Juk nuo vieno karto nieko neatsitiks“. Ir taip prasideda...
Kaip šiame centre elgiamasi su pacientais?
Yra vienas kitas draugiškai bendraujantis medikas, bet dauguma į narkomanus kaip į žmones nežiūri. Ten yra tokia patalpa, kurioje galima žiūrėti televizorių. Tai buvau aprėkta ir gavau įspėjimą už tai, kad mėgindama patogiau įsitaisyti ant „pufiko“ užsimečiau koją. O trys įspėjimai – ir esi išmetamas iš to centro.
Ar dažnai važinėji į taborą, kiek ten išleidi pinigų?
Anksčiau, kol galėjau, važinėdavau po kartą, o ir kelis per dieną. Kai tik gauni pinigų – iškart leki ten. Išeidavo ir po kelis šimtus per dieną, mat kuo toliau, tuo heroino reikia daugiau. Vienu metu vartodavau iki 10 „čekių“ per parą.
O dabar?
Dabar nevažinėju. Kojoje turiu niekaip neužsiveriančių žaizdą, todėl galiu tik truputį paeiti.
Ar kreipeisi į gydytojus?
Ne, aš neapdrausta. Laimei, pažįstamas sugeba kažkaip gauti antibiotikų, kažkokių tepalų, jais ir gydausi. Padeda – jau geriau.
Papasakok apie gyvenimą tabore. Kokie narkotikus parduodančių čigonų ir jų „klientų“ santykiai?
Čigonai laiko mus žemesniais asmenimis. Jie gali apgauti, heroiną dažnai skiedžia įvairiausiomis medžiagomis – nuo raminamųjų vaistų iki žiurknuodžių.
Žiurknuodžių?
Taip. Nežinau, ar tai tiesa, bet sako, kad mažais kiekiais, su kažkuo pamaišyti jie irgi suteikia kaifo. Tau sako, kad parduoda heroiną, bet niekada negali būti tikras, ką ten tiksliai nusiperki. Kartais ateina partijų, nuo kurių galima ir numirti. Vienu metu pardavinėjo kažkokį užterštą heroiną, tai supratom iš to, kad ne vienam, o daugeliui narkomanų panašiu metu dūrių vietose iškilo baisios, labai sunkiai gyjančios žaizdos. Ir tai pasikartoja. Kartą, tiesa, jau seniai, kai dar būdavo pardavinėjama širkė, vienas narkomanas atvažiavo į viršutinį taborą, motorą (Taksi. – Aut past.) pastatė, nusipirko dozę, kaip visada užėjo už namo įsišauti, ir mirė taip staiga, kad net nespėjo išsitraukti švirkšto. Taip jį ir rado su tuo įsmeigtu švirkštu.
Kaip manai, kodėl taip nutinka?
Įsivaizduok du barygas. Vienas pardavė heroino, kitas nupirko, kad galėtų šimteriopai brangiau parduoti narkomanams. Jam apsimoka nupirkto heroino kiekį „pasididinti“, primaišant įvairių priedų. Taip heroino kiekis gerokai padidėja ir gaunama dar daugiau pinigų.
Tiesa, jei kalbėtume apie taboro čigonus, įdomu tai, kad daugelis jų patys dirbti nemėgsta, tai dažniau daro tabore apsigyvenę narkomanai. Paprastai jie dirba už keletą čekių per dieną ir šiek tiek maisto. Viską daro – skalbia ir lygina čigonams drabužius, patikimesni kartais prekiauja paduotais narkotikais. Taip pat remontuoja namus, ir dabar mačiau vieną remontuojantį tvorą. Na ir daro kitus paprastus darbus – nuo grindų plovimo iki maisto ruošos.
Kodėl tabore kartkartėmis randama mirusių atvykėlių?
Būna, ateina žiemą, susileidžia stiprią dozę ir, sniege prisėdę pailsėti, daugiau niekada nebeatsikelia. Kitas variantas – atvažiuoja girti. Tada kartais net ir vienos dozės pakanka, kad sustotų kvėpavimas. O dar, kai girti, švirkščiasi dvi – tris. Paskutiniu metu tarp stoties prostitučių atsirado mada – prisigerti, o paskui važiuoti į taborą heroino. O ant viso to – dar klonazepamo, kad geriau miegotųsi.
O ką veikia policija?
Policija mus gaudo, kartais nuo ryto iki vakaro. Kai mane pagauna ir uždaro, tiesiai šviesiai sakau – „kas iš to, kad gaudot. Kol jūs tabore, narkomanai kenčia. Kai kurie lomkes bando slopinti alkoholiu ir juodai prisigeria – kad nors kažką. Kai tik sulaukia žinios, kad išvažiavot, girtas narkomanas važiuoja į taborą. Įsišauna – miršta“. O kai kurių policininkų požiūris – mirė, taip jam ir reikia. Mažiau narkomanų – mažiau darbo. Va taip paprastai. Vienas policininkas sakė: „Mano tikslas – nors kuriam laikui jus iš čia išgrūsti“. Tik kas iš to? Tada narkomanai sėdi aplinkiniuose miškeliuose, laukia, žiūri, kada jie išvažiuos. Kam juos kankinti? Tai arba uždarykit tą taborą, kad jo nebebūtų, arba nesityčiokit.
Narkomanai yra sergantys žmonės. Kai juos uždaro, policininkai dar ir pasityčioja – tam, kuris spėjo įsišauti, sako: „Nu ką, veža?“. O iš to, kuris nespėjo, irgi pasityčiojančiu balsu: „Ką, blogai, nieko, vėliau bus dar blogiau“. Manau, tai nežmoniška.
Policija turėtų gaudyti prekeivius, o ne vartotojus?
Ir gaudo. Prieš keletą savaičių per kelias valandas suėmė gal 14 taboro narkotikų pardavėjų. Bet kitą dieną tabore jau vėl buvo heroino, o jį pardavinėjo jau kiti. Kvaili tie, kurie tikisi visus išsodinti. Kiekvieną pasodintą keičia nauji – pinigai pernelyg dideli, poreikis pernelyg didelis. Blogiau būna, kai išgaudo ne prekiautojus, o tuos, kurie aprūpina heroinu taboro prekiautojus. Tada, kol tiekimas atstatomas, vietoje heroino prekiautojai narkomanams pradeda „kišti“ neaišku ką. Atsiveria žaizdos, manau, dėl to yra mirę nemažai narkomanų.
Yra šalių, kur į narkotikų vartotojus kitaip žiūrima. Pavyzdžiui, Danijoje nuo heroino ilgai priklausomi asmenys savo dozę gauna iš valstybės, nemokamai. Pradžioje bijota, kad galimybė gauti švarų heroiną dykai užaugins šį narkotiką vartojančių asmenų skaičių, bet nuogąstavimai nepasitvirtino. Fiksuotas nuo heroino priklausomų žmonių nusikaltimų skaičiaus sumažėjimas...
Kitaip ir negali būti. Kam narkomanui vogti, jeigu gaus savo dozę nemokamai. O 90 proc. užkietėjusio narkomano išlaidų skiriama narkotikams įsigyti – kartais ir po kelis šimtus per dieną. Visa kita – maistas, rūbai, pastogė ir panašiai kainuoja daug mažiau.
Pakalbėkime apie kitokius narkotikus – LSD, MDMA, „magiškus grybus“. Ar jie irgi parduodami tabore?
„Rimti“ narkomanai į tokius narkotikus nė iš toli nežiūri. Jie nepelningi, ant jų nepasodinsi, kaip ant heroino. Nėra tabore tokių dalykų. Nebent „žolės“, bet ir ji čia nėra labai populiari. Pagrindinis dalykas – heroinas, mažiau, bet pardavinėjama ir vitamino (amfetamino. – Aut past.) Dar vienas narkotikas – klonazepamas, bet jis daugiau naudojamas kaip priedas prie kitų narkotikų.
Ačiū už pokalbį.
P.S. Trečiadienio rytas tabore buvo ramus. „Klientų“, kurie paprastai taksi automobiliais ar pėsčiomis nepaliaujamu srautu plūsta į taborą, beveik nebuvo. Žaidė vaikai, čiulbėjo paukščiai. Moteris tiesiai iš šulinėlio sėmėsi į švirkštą vandens, kad praskiestų „dozę“. Dvi čigonės rėkė ant kažko joms neįtikusio čigono vyro. Nepaisant prieš keletą savaičių tabore įvykusių masiškų areštų, heroino buvo galima lengvai nusipirkti.
Mindaugas Savickas
