Bendros nuomonės apie tai, kas lemia asmens homoseksualumą, nėra. Visuotinai sutariama tik dėl to, kad konkreti lytinė orientacija „nusistovi“ ankstyvame asmens vystymosi etape ir negali būti valingai keičiama. Teigiama, kad homoseksualumas yra ne įgyjamas, o įgimtas, tačiau kol kas neaišku, ar dėl to kalti genai, ar tai priklauso nuo hormonų poveikio vaisiui dar esant gimdoje.
Homoseksualumas perduodamas motinos sūnui ir tėvo – dukteriai. Tokios mokslininkų išvados. Remiantis evoliucijos teorija, homoseksualumo gamtoje apskritai neturėjo būti, nes tai prieštarauja natūralios atrankos principui.
Seniai ieškoma genų, kurie lemia homoseksualumą, tačiau Nacionalinio Amerikos matematikos ir biologinės sintezės instituto mokslininkai teigia, kad šio reiškinio priežasčių reikia ieškoti ne vien branduolio DNR nukleotidų sekoje, bet epigenetikoje. Paveldimos genų funkcijos yra reguliuojamos epimarkeriais, kurie tiesiogiai veikia individo vystymąsi. Genai veikia pagal tam tikras instrukcijas, o epimarkeriai kontroliuoja, kaip šios instrukcijos vykdomos. Nors kiekvienoje individų kartoje veikia nauji epimarkeriai, paskutinieji tyrimai rodo, kad kai kurie jų gali būti taip pat paveldimi. Rezultatas – efektas, primenantis bendrų genų buvimą. Biologo William Rice nuomone, čia ir slypi homoseksualumo raktas.
Žinoma, kad epimarkeriai, susiję su lytimi, atsiranda ankstyvose vaisiaus vystymosi stadijose. Jie apsaugo vaisių nuo ryškaus hormono testosterono kiekio svyravimų, kuris veikia vaisių gimdoje. Todėl net padidėjus testosterono kiekiui, vyriškos lyties požymiai mergaitėms nesivysto. Sutrikus šiam mechanizmui, gali pradėti vystytis homoseksualios savybės.
vlmedicina.lt
Šaltinis:
https://www.meddaily.ru/article/14dec2012/go_seeks