Į 2013-uosius pacientų organizacijos žvelgia su atsargiu optimizmu(1)

Pacientų organizacijos, įkurtos pačių įvairiausių žmonių, dažnai būna labai skirtingos, tačiau jos yra svarbi šiuolaikinės sveikatos priežiūros sistemos dalis. Šios organizacijos gimsta ne iš gero gyvenimo, dažniausiai įkuriamos vienokia ar kitokia liga sergančių žmonių, norinčių apginti savo ir savo nelaimės draugų interesus – gauti tinkamą gydymą ir priežiūrą. Metams baigiantis, kalbiname keleto tokių organizacijų atstovus – kokie jiems buvo praėję metai, ko tikimasi iš ateinančiųjų.

Reklama

Išskiria vienybės ir dialogo būtinybę

Lietuvos pacientų organizacijų atstovų tarybos (LPOAT) pirmininkė Vida Augustinienė nueinančius 2012-uosius laiko sėkmingais.

„Lietuvos pacientų organizacijos po truputį stiprėja, mokomės, tobulėjame, be to, mūsų tampa daugiau, mus pripažįsta ir tarptautiniu lygiu. Šiemet atstovų taryba pasipildė keturiomis naujomis organizacijomis, iš viso skaičiuojame 30 organizacijų. Tačiau yra ir nemažai Tarybai nepriklausančių organizacijų, kurios eina į valdžios įstaigas atskirai, nors turbūt siekia tų pačių tikslų. O valdžios institucijos tuo naudojasi, prisidengia. Taigi kitais metais labiausiai tikimės daugiau tarpusavio vienybės“, – sakė V. Augustinienė.

Pašnekovė tikisi, kad naujasis sveikatos apsaugos ministras supras dialogo su pacientų atstovais būtinybę ir nekartos pirmtakų klaidų. Pasak jos, ministras Raimondas Šukys per visos savo kadencijos laikotarpį taip ir nerado laiko susitikti su LPOAT atstovais. „Štai perskaičiau R. Šukio interviu. Po tokių pasisakymų svyra rankos – visur pabrėžia pacientų organizacijų susiskaldymą, sako – „neturi bendro balso“. Tik kad neatsižvelgiama į tą bendrą balsą. Mes kalbame 30-ies organizacijų vardu – negi tai nieko nereiškia?“, – stebėjosi V. Augustinienė.

Tiki donorystės ateitimi

Lietuvos nefrologinių ligonių asociacijos „Gyvastis“ prezidentė Ugnė Šakūnienė, pati gyvenanti su dovanotu inkstu, žino, kokia gyvybiškai svarbi žmogui gali būti donorystė, o šiai – visuomenės pasitikėjimas.

Kasmet mūsų šalyje miršta keliasdešimt žmonių todėl, kad nesulaukia jiems gyvybiškai reikalingų donorų organų. Nuo 2008 m. daugėja potencialių donorų artimųjų prieštaravimų donorystei:  2008 m. tokių atvejų buvo 25 proc., 2009 m.  – 30, 2010 – 33, 2011 – 38, o per 8 šių metų mėnesius – 40 proc. Esama įvairių priežasčių, kodėl donoro artimieji atsisako, kad būtų panaudoti donoro organai. Viena jų – nepasitikėjimas medicina, ypač dėl joje pasitaikančių korupcijos apraiškų. Dėl šių, taip pat istorinių ir kultūrinių mūsų šalies ypatumų žmonių pasitikėjimas medicinos įstaigomis yra mažesnis negu daugumoje senas demokratijos tradicijas turinčių šalių.

Nacionalinio transplantacijų biuro duomenimis, valią po mirties tapti donorais, jeigu tai būtų reikalinga, mūsų šalyje yra išreiškę daugiau kaip 16 tūkst. žmonių. Tai yra apie 0,5 proc. Lietuvos gyventojų, arba, paprastai tariant – vienas iš dviejų šimtų.

Nepaisant ne pačių geriausių skaičių, U. Šakūnienė į ateitį žvelgia optimistiškai – pasak jos, susidomėjimas ir pasitikėjimas donoryste auga, tad 2013-aisiais turėtų sparčiau augti ir sutikusiųjų po mirties paaukoti organus skaičius. „Daugėja ir tų, kurie įsigyja donoro korteles. Esu tikra, kad šioje srityje sveikas protas įsigalės vis labiau, o donorystės mastas tik didės“, – sakė U. Šakūnienė.

„Viešojoje erdvėje donorystė vaizduojama pozityviau ir visapusiškiau. Vis daugiau žinomų žmonių, atlikėjų pasisako už donorystę. Ir mūsų organizacija prisideda, kiek gali. Gegužę Vilniuje organizavome eiseną. Lapkritį lofte surengėme koncertą, skirtą tik organų donorystei propaguoti. Šiemet minėjome širdies transplantacijų Lietuvoje dvidešimtmetį“, – teigė ji.

Nerimas dėl hemodializių

Šiuo metu Lietuvoje yra apie 1,5 tūkst. pacientų, kuriems keletą kartų per savaitę reikia hemodializės – paprastai tariant, „dirbtinio inksto“ procedūrų. Pacientai gali rinktis sveikatos priežiūros įstaigą, kurioje tos hemodializės atliekamos. Paprastai renkamasi tą, kuri arčiausiai namų, tai gali būti tiek valstybinės, tiek privačios gydymo įstaigos. Šiuo metu daugiau kaip pusę visų hemodializės procedūrų atlieka būtent privačios gydymo įstaigos.

Tačiau, žvelgiant į 2013-uosius, nerimą kelia šių procedūrų finansavimo pokyčiai. Nuolat keičiami hemodializių įkainiai, skirtingos ligonių kasos skirtinguose rajonuose nustato skirtingus vadinamuosius „finansavimo balus“. U. Šakūnienės teigimu, kai kur balai yra tokie maži, kad sveikatos priežiūros įstaigos tampa nesuinteresuotos atlikti šių procedūrų.

„Gal iki šiol veikianti sistema nebuvo pati geriausia pasaulyje, bet visi pacientai gaudavo ir iki šiol gauna paslaugą, leidžiančią jiems išgyventi. O nuolat svyruojantys finansavimo balai, kartais ir 20–30 proc., atnešė netikrumo – gydymo įstaigos negali planuotis, kokio dydžio apmokėjimą gaus už atliekamas procedūras. Jeigu paslauga dėl kokių nors priežasčių žlugtų, ligonių lauktų mirtis. Nors teritorinės ligonių kasos tikina, kad finansavimas bus užtikrintas, visiško užtikrintumo dėl ateities neturime“, – sako U. Šakūnienė.

Prostatos vėžiui tikisi pagaliau užmauti apynasrį

Prieš dešimt metų iš gydytojų sužinojęs diagnozę – prostatos vėžys, Gediminas Žižys ne tik įveikė ligą, bet ir įkūrė Lietuvos sergančiųjų prostatos vėžiu draugiją. Jo teigimu, 2012-ieji draugijai buvo išskirtiniai, tikri prostatos vėžio lūžio metai.

„Dar 2005-aisiais daugumai vyrų buvo diagnozuojamas vėlyvųjų – trečiosios ir ketvirtosios stadijų prostatos vėžys. Tik 20 proc. buvo diagnozuojamas ankstyvųjų stadijų, kai ligos prognozė labai sėkminga. 2011 ir 2012 metais šis skaičius siekia daugiau kaip 60 proc. Šiandien galime konstatuoti, kad prof. Feliksas Jankevičius ir jo kolegos parinko tinkamą kovos su prostatos vėžiu strategiją”, – sako G. Žižys.

Tačiau, pašnekovo teigimu, ir šis skaičius – 60 proc. - yra mažas, jis visiškai neatitinka šiandienos galimybių. Europos standartas - minimalūs rezultatai turėtų siekti bent jau 80 proc. Tuo tarpu JAV šios ligos ankstyvųjų stadijų diagnozė pasiekė net 98 proc. Taigi šiandien galime pasidžiaugti tik augimo tendencija, bet dar toli gražu ne efektyviai veikiančia ankstyvosios diagnostikos programa.

„Deja, kai kur programa neįgyvendinama, aukojant vyrų sveikatą taupomi pinigai ir niekas už tai neatsakingas. Maždaug apie 80 tūkstančių vyrų kasmet lieka nepatikrinti ir tik galime įsivaizduoti, kiek iš jų serga. O kad sergančiųjų tarp jų tikrai yra, abejoti nereikia. Vienas dalykas, jei žmogus žino, kad turi galimybę pasitikrinti, bet nesitikrina, tokia jo valia, tačiau jei nėra informuotas, nėra pakviestas pasitikrinti, pažeidžiami teisės aktai. Tai nusikalstamas aplaidumas, bet aš dar linkęs manyti, kad Lietuva yra teisinė valstybė. Reikėtų apsvarstyti galimybę apginti viešąjį interesą ir kreiptis į prokuratūrą. Tai būtų labai įdomu. Kita vertus, programos rezultatai gerėja, ir galbūt drastiškų žingsnių nereikia“, – svarstė G. Žižys.

Jeigu Mahometas neina pas kalną, kalnas ateina pas Mahometą. Pirmą kartą ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje mobili, autobusiuke įrengta laboratorija nuolat dirbo atokesnėse Lietuvos vietose, ten, kur prostatos vėžio ankstyvosios diagnostikos programa veikia prasčiausiai – nepasiekia Lietuvos vyrų.

“Taigi 2012 metais paslauga atvažiavo iki kaimo trobos, ja pasinaudojo daugiau kaip 5 tūkst. kaimo vyrų. Tačiau svarbu ne tik tai. Mūsų autobusiukas kaimiškose vietovėse tapo tikru įvykiu, apie jį buvo kalbama. O kartu – apie prostatos vėžį. Vyrai susirūpino, šiek tiek sukruto ir sveikatos priežiūros įstaigos“, – teigė pašnekovas.

Mindaugas Savickas