Į didmiesčius nesiveržianti urologė: „Dėkingumo ir pagarbos už jokius pinigus nenusipirksi“(1)

„Niekada nesusidūriau su neigiama reakcija, greičiau su nuostaba pirmojo apsilankymo metu, o vėliau jau svarbūs tampa kiti dalykai, o ne tai, kad esi moteris ar vyras“, - paklausta, kaip pacientai reaguoja, urologo kabinete išvydę gydytoją moterį, sako Raseinių ligoninės gydytoja urologė, portalo VLMEDICINA.LT konsultantė Dalia Jasinauskaitė. Susipažinkime.

Reklama

Kodėl pasirinkote gydytojo profesiją – juk tai vienas sunkiausių ir, deja, mažiausiai finansiškai vertinamų darbų? Ir kodėl būtent urologiją – juk tai labiau vyriška profesija?

Gydytojo profesiją pasirinkau dar vaikystėje, kai gavau pirmą žaislinį gydytojo instrumentų rinkinį. Iki pat šiandien neįsivaizduoju, ką galėčiau daryti kito.

Daug mano draugų ir pažįstamų uždirba kur kas daugiau nebūdami medikais, bet gydytojo darbo atlygis ne tik materialus – paciento dėkingumas arba suvokimas, jog kam nors tavo gydymas labai padėjo – šito nenusipirksi už jokius pinigus.

O urologija atsirado kažkaip savaime, nes visada norėjosi daryti kažką kitaip nei daro visi. Ir gydytojo profesija nėra nei moteriška, nei vyriška. Gydytojas yra tiesiog gydytojas, ir tiek. Juokaudama sakau, kad niekas taip gerai nepasirūpins vyrais, kaip moteris.

Dirbate Raseinių ligoninėje – kodėl rinkotės šią darbovietę – juk įprasta veržtis dirbti į didmiesčius?

Dar rezidentūros metu radau papildomą darbą Raseinių ligoninės Priėmimo ir skubios pagalbos skyriuje, per penkerius darbo metus viskas tapo pažįstama ir įprasta, po rezidentūros ir didelio tempo norėjosi truputį atokvėpio (nes mažesnėje ligoninėje tempas kur kas ramesnis), taip ir pasilikau.

Neatmetu galimybės vėl sugrįžti į didmiestį, bet kol kas visai patinka dirbti niekur per daug neskubant.

Kaip pacientai vertina urologę moterį? Ar nesunku įgyti pasitikėjimą?

Manau, jog pacientai pasirenka gydytoją, kuriuo gali pasitikėti, ir jiems nėra svarbu jo lytis. Žmonės yra labai skirtingi, ir kas vienam labai patinka, kitam gali atrodyti visiškai nepatraukliai, todėl ir pacientai renkasi gydytojus pagal skirtingus kriterijus. Niekada nesusidūriau su neigiama reakcija, greičiau su nuostaba pirmojo apsilankymo metu, o vėliau jau svarbūs tampa kiti dalykai, o ne tai, kad esi moteris ar vyras.

O pasitikėjimas.. tai toks dalykas, kurį labai sunku įgyti, bet labai lengva prarasti. Pacientų netrūksta, todėl manau, kad didesnė dalis mano pacientų manim pasitiki. Ir stengiuosi daryti viską, kad to pasitikėjimo neprarasčiau.

Ar pagalvojate apie emigraciją?

Anksčiau nuolat galvojau apie emigraciją, planavau netrukus po rezidentūros baigimo išvažiuoti į Norvegiją, bet asmeninio gyvenimo pokyčiai viską sudėliojo taip, kad kol kas dar tikrai lieku Lietuvoje.

Kaip manote, kokių pertvarkų reikėtų sveikatos priežiūros sričiai?

Manau, kad gydytojų darbas turėtų būti geriau apmokamas, nes jis yra tikrai sunkus ir didelės atsakomybės, o neretai ir pasiaukojimo reikalaujantis. Turiu vilties, kad situacija po truputį pagerės ir į užsienio šalių medikus mes būsim panašūs ne tik savo išsilavinimu, bet ir darbo užmokesčiu. Nors kaip jau ir sakiau, pasitikėjimo, dėkingumo ir pagarbos, kaip ir sveikatos, už jokius pinigus nenusipirksi.

Kuo įdomus darbas mažoje ligoninėje? O gyvenimas Raseiniuose?

Darbas mažoje ligoninėje yra įdomus tuo, kad žmonėms yra lengviau prieinama paslauga, atsiranda glaudesnis ryšys tarp gydytojo ir paciento, todėl gali stebėti savo gydymo efektyvumą ir esant reikalui gydymą koreguoti tol, kol bus gautas kuo geresnis efektas. Kaip jau anksčiau minėjau, yra lėtesnis tempas, mažiau chaoso, žmonės nuoširdesni.

Gimiau, augau ir gyvenau Kaune, todėl gyvenimas Raseiniuose man nelabai pažįstamas. Visą laiką po darbo skiriu žirgams ir papildomoms veikloms namuose.

Kaip ir kada Jūsų gyvenime atsirado žirgai?

Žirgai mane traukė (kaip ir medicina) nuo pat vaikystės, tačiau jodinėti pradėjau prieš dešimtmetį. Didelių aukštumų nesu pasiekusi, jodinėju savo pramogai, turiu nuosavą žirgą, kartais dalyvauju ištvermės jojimo varžybose.

Žirgai žavi savo elegancija ir didingumu. Dėka jų gali pasijusti laisvas ir nepriklausomas, ypač rudenį, kai gali šuoliais pasileisti per nupjautus javų laukus. Toks hobis labai padeda po sunkios darbo dienos – atsisėdusi į balną pamiršti viską, kas tą dieną įvyko nemalonaus ar blogo.