Implantuojamos širdies pagalbinės sistemos pailgina ligonių gyvenimą

Širdies nepakankamumas yra viena dažniausių ligų, labai apsunkinanti paciento gyvenimą. Šiuo metu jau sukurta daug medikamentų, kuriais galima palengvinti ligos simptomus, tačiau mirtingumas nuo šios ligos išlieka didelis.

Išeitis – pagalbinės sistemos

Sergant pažengusiu širdies nepakankamumu medikamentais ligonio būklę pagerinti sunku, vienintelė galimybė pasveikti yra širdies transplantacija. Laukiančiųjų širdies transplantacijos eilės vis ilgėja, o organų nuolat trūksta. Pavyzdžiui, Vokietijoje 2010 metais širdies transplantacijos laukė 929 ligoniai, iš jų 199 mirė nesulaukę operacijos, o 23 proc. tų, kuriems nusišypsojo sėkmė gauti širdį, mirė per pusę metų po transplantacijos.

Galima išeitis ir šios problemos sprendimas yra implantuojamos širdies pagalbinės sistemos, kitaip – pagalbinės ilgalaikės mechaninės asistuojančios kraujotakos priemonės, įprastai vadinamos dirbtinais skilveliais. Jos  palengvina širdies darbą ir leidžia pacientui gerai jaustis laukiant širdies transplantacijos. Vis dažniau pastaraisiais metais tokios sistemos naudojamos ir ilgalaikėje perspektyvoje, kai paciento būklė pernelyg bloga ar yra kontraindikacijų transplantacijai.

Pagerina būklę

Jau yra daug mokslinių duomenų apie tokių sistemų naudą. Dar 2001 metais atliktas tyrimas parodė, jog šią sistemą gavę ligoniai išgyveno kur kas ilgiau nei jos negavę pacientai (25 vs. 52 proc. po 1 metų). 2011 metais pristatyti duomenys parodė vienerių metų išgyvenamumą jau net  85 proc. ligonių.

Ligoniams svarbūs ne tik papildomi gyvenimo mėnesiai ir metai, bet ir kokybė. Tyrimų duomenimis, po implantacijos procedūros pacientams nustatomas ženklus simptomų pagerėjimas, daugeliui pacientų pagerėja ir širdies nepakankamumo stadija pagal NYHA. Tokius rezultatus lemia tobulėjantys techniniai sprendimai, dėl kurių implantai gaminami vis mažesni, taip pat didėjanti gydytojų patirtis dirbant su šiomis sistemomis.

Kai kam – vienintelis išsigelbėjimas

Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos Širdies chirurgijos centro gydytojas kardiochirurgas Vilius Janušauskas „Vakarų Lietuvos mediciną“ informavo, jog minimo 2001 metų tyrimo duomenys yra seni – tuomet užfiksuotos mirtys buvo susijusios su pačiu aparatu, nes buvo naudoti dirbtiniai vožtuvai, kurie susidėvėjo per dvejus metus.

„Šiuo metu naudojami prietaisai neturi dirbtinio vožtuvo ir tikrai ilgiau tarnauja. Yra žmonių, kurie su dirbtiniais skilveliais gyvena ilgiau nei 7  metus“, - sakė pokalbininkas.

Dirbtiniai skilveliai, pasakojo kardiochirurgas, - implantuojami kaip „tiltas į transplantaciją“, t. y. žmonėms, kurių būklė per sunki širdies transplantacijai ir dėl to jie gali jos nesulaukti. Antra pacientų grupė – tie, kurie su šiais aparatais gyvena „kiek jiems lemta“.

„Tai brangus gydymo metodas, bet jis turi ilgalaikį efektyvumą. Ligoniai, kurie vargdavo nueiti net iki tualeto, gali tvarkytis, darbuotis  sode, vairuoti, yra net dirbančių. Dirbtinis skilvelis  suteikia galimybę gyventi geresnės kokybės gyvenimą. Pasaulyje įsigalėjusi tendencija yra implantuoti dirbtinius skilvelius vis lengvesniems, ne tokiems kritiškiems  ligoniams. Tuomet ir rezultatai geresni - mažiau komplikacijų, geresnis gyvenimas.  Šis gydymo būdas pagal išgyvenamumą neatsilieka nuo transplantacijos. Kai kam tai vienintelis išsigelbėjimas“, - pasakojo V. Janušauskas.

Pasaulyje dirbtinių skilvelių implantuota daugiau nei 10 tūkst.  ligonių. Santariškių klinikos Širdies chirurgijos centre nuo 1999 metų implantuoti dirbtiniai skilveliai 57 ligoniams. Pirmasis dirbtinis skilvelis buvo senesnio modelio,  išorinis, nepatogus, nuo 2003 metų pradėti implantuoti vidiniai, su laidu išorėje, kuris jungiamas prie baterijų arba maitinimo bloko. Prietaisais paima kraują iš kairiojo skilvelio ir stumia jį į aortą, t. y. varinėja kraują.

vlmedicina.lt

Šaltiniai

Dickstein et al. Eur Heart J. 2008, 29, 2388-442

Slaughter MS et al. N Engl J Med. 2009, 361, 2241-51

Rose EA et al. N Engl J Med. 2001, 354, 1435-43

Park SJ et al. Clin Heart Fail. 2012, 241-8

Miller LW et al. N Engl. J Med. 2007, 357, 885-96