Su pilvo išvaržomis susiduria įvairaus amžiaus žmonės, dažniausiai – rūkantieji. Įprastai pilvo išvarža staigaus skausmo nesukelia, todėl itin svarbu anksti atpažinti pirmuosius jos požymius ir taip išvengti galimų komplikacijų.
Sveikatos sprendimų centro „Antėja“ abdominalinės chirurgijos gydytojas dr. Vytautas Lipnickas sako, kad pilvo skausmas dažniausiai nėra pirmasis pilvo išvaržos simptomas. Kur kas dažniau pacientai pirmiausia pastebi guzą, patinimą, pakitusią pilvo formą ar asimetriją.
„Sunerimti reikėtų tuomet, kai šiuos pokyčius ima lydėti ir pilvo skausmas – tai jau rimtas signalas, kad būtina kreiptis į medikus“, – pabrėžia gydytojas.
Priežasčių gali būti įvairiausių
Pilvo išvaržos atsiradimą gali lemti daugybė priežasčių, todėl nėra vieno universalaus būdo, kaip jos visiškai išvengti. Vis dėlto tam tikri kasdieniai įpročiai gali sumažinti išvaržos atsiradimo ar paūmėjimo riziką, sako dr. Vytautas Lipnickas.
„Plačiai žinoma, kad sunkus ir intensyvus fizinis krūvis, taip pat situacijos, kai pilvo ertmėje natūraliai padidėja spaudimas – pavyzdžiui, esant stipriam kosuliui, vidurių užkietėjimui ar apsunkintam šlapinimuisi, kai reikia stangintis – didina išvaržos riziką. Tačiau ne mažiau svarbi yra ir jungiamojo audinio kokybė, ypač kolageno I ir kolageno III santykis. Šiems audinio pokyčiams labai didelę įtaką turi rūkymas, todėl norint sumažinti išvaržos atsiradimo tikimybę, rekomenduojama nerūkyti arba mesti rūkyti bei vengti minėtų rizikos veiksnių“, – pataria gydytojas.
Pilvo išvarža dažniausiai nustatoma atlikus klinikinį paciento ištyrimą, tačiau yra ir papildomų tyrimų, padedančių tiksliai patvirtinti diagnozę.
„Kai kuriais atvejais papildomai atliekamas ultragarsinis tyrimas – dinaminė sonoskopija. Sudėtingesniais atvejais gali prireikti ir kompiuterinės tomografijos ar magnetinio rezonanso tyrimo“, – aiškina V. Lipnickas.
Gydymas parenkamas individualiai
Išsamesni tyrimai leidžia tiksliai nustatyti išvaržos turinį, vartų dydį ir padeda parinkti tinkamiausią chirurginio gydymo taktiką.
Nors pilvo išvaržos dažniausiai gydomos chirurginiu būdu, pasitaiko atvejų, kai operacijos galima išvengti – pavyzdžiui, jei išvarža nustatoma atsitiktinai, profilaktinio patikrinimo metu, ir nesukelia jokių nusiskundimų. Tokiais atvejais gali būti taikoma stebėjimo ir laukimo taktika arba alternatyvios priemonės, gerinančios paciento gyvenimo kokybę.
Vis dėlto, pasireiškus aiškiems išvaržos simptomams, chirurginis gydymas dažniausiai tampa vienintele išeitimi.
„Po operacijos pacientai dažniausiai jaučiasi gerai, o atsistatymo laikotarpis, ypač po laparoskopinių operacijų, nėra ilgas – daugeliu atvejų jis trunka apie 2–4 savaites. Visos pooperacinės rekomendacijos ir galimos situacijos aptariamos individualiai su operavusiu specialistu“, – priduria chirurgas.