Inkstų vėžio gydymas Lietuvoje – vėžlio žingsniu

Kovo 10-ąją, Pasaulinę inkstų dieną, kaip ir praėjusiais metais, Seime vyko jai skirta konferencija. Tąkart buvo išsakyta daug racionalių pasiūlymų, kaip reikėtų kovoti su šia liga, kokius sprendimus dėl vaistų, naujų technologijų kompensavimo ir įdiegimo turėtų priimti atitinkamos institucijos, kad mūsų žmonės galėtų jaustis oriai ir nebūtų palikti vieni akistatoje su ja. Deja, vertinant mūsų valdininkų metų darbą, pripažinta, jog rezultatai nėra geri. Tačiau vis dėlto teigiamų poslinkių yra.

Pasak Nacionalinio vėžio instituto vyriausiosios mokslo darbuotojos dr. Giedrės Smailytės, inkstų navikai nėra dažnai pasitaikanti liga – Lietuvoje jie sudaro apie 4 proc. visų vėžio atvejų.

„Tačiau jei žiūrėtume į absoliučius skaičius, jie atrodo dideli – mūsų šalyje kasmet nustatoma maždaug 750 naujų inkstų vėžio atvejų. Stebint kelių paskutinių dešimtmečių situaciją matyti, kad sergamumas šia liga nepaprastai sparčiai auga, jis siekia apie 5–6 proc. per metus. Palyginti su Europos šalimis, Lietuva, deja, pirmauja pagal sergamumo inkstų vėžiu ir mirtingumo nuo jo rodiklius“, – teigė G. Smailytė.

Nepaaiškinamas geografinis fenomenas

Europoje daugiausia inkstų vėžiu sergama Čekijoje, Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje ir Islandijoje, pietinėse šalyse – kur kas mažiau. Deja, šiuolaikinis mokslas to kol kas negali paaiškinti.

„Žinome rizikos veiksnius (aukštas kraujospūdis, nutukimas, rūkymas ir pan.), tačiau jie nepaaiškina tokio geografinio fenomeno. Mokslui tenka pripažinti, kad apie inkstų vėžio priežastis žinoma ne viskas, – aiškino dr. G. Smailytė. – Kai nežinome atsiradimo priežasčių, turime galvoti apie antrines ir tretines profilaktikos galimybes, t. y. apie ankstyvą diagnostiką ir gydymą“.

Paklausta, ar yra duomenų apie geografinį šios ligos pasiskirstymą Lietuvoje, portalui G. Smailytė teigė, jog būta bandymų skaičiuoti, tačiau mūsų šalis tokiems tyrimams yra per maža, be to, išskirtinių tendencijų nenustatyta.

Pagerėjo kai kurie rodikliai

Kalbėdama apie ankstyvąją inkstų vėžio diagnostiką dr. G. Smailytė džiaugėsi, jog rodikliai gerėja: „1997–1998 m. nustatyta 20–30 pirmos stadijos atvejų, o 2012 m. – jau 350. Tačiau vėlyvesnių stadijų (III ir IV) skaičiai nemažėja: prieš kelias dešimtis metų buvo 250, dabar – apie 210–220 atvejų“.

Jos teigimu, „išgyvenamumo sergant inkstų vėžiu situacija Lietuvoje nėra labai bloga, palyginti su kitomis ES šalimis. Jose penkerių metų vidurkis yra apie 60 proc., Lietuvoje situacija analogiška. Gera žinia ta, kad per du dešimtmečius šie rodikliai stipriai pagerėjo: 1995–1999 m. išgyvenamumas siekė 43 proc., o 2009 m. – 62 proc. Tai, be abejo, susiję su ankstyvąja diagnostika ir efektyvesnio gydymo galimybėmis, kurios, deja, Lietuvoje neišnaudojamos iki galo“.

Ligoniai diskriminuojami

Inkstų ligomis sergančius žmones vienijančios organizacijos „Gyvastis“ vadovė Ugnė Šakūnienė apgailestavo, kad Lietuvoje negalioja europinis gydymas.

„Gaila, kad tai, kas numatyta Europos urologų, chemoterapeutų ir kitų institucijų rekomendacijose, Lietuvoje nepripažįstama. Bet džiaugiamės, kad pirmos eilės gydymą gali gauti visi pacientai, susirgę inkstų vėžiu. Daugeliui jo užtenka“, – teigė U. Šakūnienė.

Pacientų organizacijos vadovė pasakojo, kad vis dėlto kai kuriems liga atsinaujina. Tokiems padėti gali antros eilės medikamentas, tačiau jis kompensuojamas ne visiems.

„Jis prieinamas tik daliai, kiti lieka be galimybės gydytis šiais vaistais. Ta diskriminacija labai skaudi. Ypač kai mes susitinkame ar sulaukiame ne statistinių, o labai konkrečių žmonių su vardais ir pavardėmis skambučių. Kai kurių, prašiusių mūsų pagalbos, jau nėra tarp mūsų. Praėjusių metų gruodžio 14 d. buvome dėl to susitikę su SAM atstovais. Mes labai tikimės, kad ši nelygybė bus išspręsta.“, – vylėsi U. Šakūnienė.

Nesibaigianti kompensavimo istorija

Kaip bebūtų gaila, tačiau Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkės Dangutės Mikutienės duomenimis, po to gruodžio 14-osios susitikimo daugiau niekas nesirinko ir nesvarstė šio klausimo: „Praėjo trys mėnesiai, mūsų žiniomis, po to niekas nebuvo susirinkęs. Turbūt dabar jau priminti reikės mūsų komitetui“.

Apie tai, kad stringa vaistų ir procedūrų kompensavimo reikalai, kalbėjo ir Lietuvos chemoterapeutų draugijos pirmininkas gydytojas Alvydas Česas: „Palyginti su praėjusių metų situacija, tam tikrų postūmių buvo, kalbu apie krioabliaciją ir vieno medikamento kompensavimą. Tačiau antraeilio gydymo, kuris būtų labai efektyvus tam tikrai daliai pacientų (kai neveiksmingas pirmos eilės gydymas), kompensavimo istorija niekaip nesibaigia. Tai to trūksta, tai kitko. Todėl kai kurių pacientų negydome efektyviais ir labai plačiai pasaulyje bei Europoje naudojamais medikamentais. Tie gyvenimo metai, kuriuos pratęsia šie vaistai, labai svarbūs mūsų pacientams“.

Pas mus kitokia tvarka

Pasak Seimo narės Dangutės Mikutienės, vyksta intensyvios diskusijos su Valstybine ligonių kasa (VLK) ir SAM dėl medikamentų bei procedūrų kompensavimo. Tačiau ją stebina, kad Lietuvoje terapinė preparato vertė, kuri yra vienas iš kompensavimo kriterijų, nustatoma kitaip nei Europos šalyse.

„Labai nesinorėtų tokios frazės, bet vėžiui mūs valdininkų vėžlio žingsniai yra labai naudingi. Kai Europoje atsiranda naujų vaistų, turinčių aukštą terapinę vertę, šalys iškart pradeda jų kompensavimo kelią. Mūsų valdininkai keistai skaičiuoja tą vertę. Mano nuomone, ji nepriklauso nuo šalies – Vokietijos, Anglijos ar Lietuvos. Vaistas yra vaistas, bet čia, nors ir kaip bebūtų liūdna, turbūt tik mūsų valdininkų tokia smegenų terapija. Viliuosi, kad po metų tokių problemų bus mažiau. Mes neatsitrauksime. Vaistai yra brangūs, bet už patį brangiausią vaistą brangesnė yra gyvybė“, – konferenciją baigė D. Mikutienė.

Norėtųsi tikėti, kad kitais metais, minėdami Pasaulinę inkstų dieną, galėsime pasidžiaugti puikiais šios ligos profilaktikos, diagnozavimo ir gydymo rezultatais, kuriems įtakos neturės nei nuolatinė sveikatos apsaugos ministrų kaita, nei lėšų trūkumas, nei atsakingų institucijų neveiksnumas.