Institucijų nesusikalbėjimas smukdo visuomenės sveikatą?

Mažas fizinis aktyvumas yra ne tik Lietuvos ar Europos, bet ir viso pasaulio problema. Iš to kyla daugelis ligų, plinta nutukimas, metabolinis sindromas. Pasaulinė sveikatos organizacija ir Europos Komisija parengė rekomendacijų, kurios pagerintų visuomenės fizinio aktyvumo situaciją. Nemažai dokumentų ir programų šiuo klausimu turi parengusi ir Lietuva. Tačiau vakar vykusiame Nacionalinės sveikatos tarybos posėdyje konstatuota, kad jie neįgyvendinami.

Reklama

Didžiausia mūsų problema – neaiški lyderystė, kas už tai turėtų būti atsakingas. Juk mažas fizinis aktyvumas nėra vien tik sveikatos specialistų rūpestis. Jis glaudžiai susijęs su kitų valstybės ir privataus ūkio sektorių, visuomeninių organizacijų, bendruomenių veikla.

Posėdyje dalyvavęs prof. Alfredas Rutenas (Alfred Rütten), Pasaulio sveikatos organizacijos Fizinio aktyvumo ir visuomenės sveikatos bendradarbiavimo centro bei Erlangeno universiteto Sporto mokslo ir sporto instituto direktorius, sakė, kad Pasaulinė sveikatos organizacija (PSO) parengė fizinio aktyvumo strategiją Europos regionui, o Europos Komisija (EK) – fizinio aktyvumo skatinimo gaires. Suprantama, „teisiškai šie dokumentai lyg ir neįpareigoja šalių narių jų laikytis, bet yra ta „minkštoji priemonė“, kuri labai pagerintų šią sritį“.

Turi būti aiški lyderystė

Pasak A. Ruteno, šiuose dokumentuose ypač pabrėžiamas lyderystės klausimas bei tarpsektorinis bendradarbiavimas nacionaliniu, regioniniu, vietos lygmenimis.

„Kas turėtų imtis lyderio vaidmens, skatinant gyventojų sveikatinamąjį fizinį aktyvumą? PSO pirmenybę teikia sveikatos, EK – sporto sektoriui. Nemanau, kad buvo tokių šalių, kuriose šį vaidmenį iškart perėmė sporto sektorius. Kiekvienos valstybės patirtis skiriasi. Pavyzdžiui, Vokietijoje iš pradžių šiuos klausimus sprendė sveikatos sektorius, tik vėliau už tai atsakomybę prisiėmė Olimpinis komitetas. Kaip ir Jungtinėje Karalystėje, kuri puikiai pasinaudojo metu, kai rengė Olimpines žaidynes“, – teigė PSO atstovas, kuris teigia susidaręs nuomonę, kad Lietuvoje labai trūksta įvairių sektorių bendravimo.

„Jums reikėtų rasti bendravimo būdų, kad susikalbėtų atskiri sektoriai, ypač – sveikatos ir sporto. Manyčiau, ir Vyriausybės politika turėtų prisidėti – ne tik rengdama teisės aktus, bet ir skirdama lėšų, padėdama išrinkti aiškų lyderį“, – įsitikinęs visuomenės sveikatos ekspertas.

 Medicinos sektoriui sporto nepatikėtų

Sveikatos apsaugos ministras yra sakęs, kad šioje srityje lyderės vaidmenį galėtų prisiimti ministerija. Tačiau prof.dr. Rasa Jankauskienė, Lietuvos sporto universiteto l. e. p. studijų prorektorė, mano, kad vien drąsos prisiimti atsakomybę – nepakanka.

„Manau, mes neteisingai kalbame apie sportą. Skirstome jį į pasiekimų ir sveikatą stiprinantį. Jo funkcijos – labai plačios, o mes į sportą žiūrime tik medicininiu požiūriu. Žinote, labai sunerimčiau, jei valdymą atiduotume medicinos sektoriui. Ar jis turi tiek žinių, kad galėtų suteikti fizinio aktyvumo rekomendacijas žmonėms? Tai vis dėlto, manau, yra sporto, ne medicinos sektoriaus reikalas“, – tvirtino R. Jankauskienė.

Nesusikalbėjimas

Lietuvos savivaldybių asociacijos direktorė Roma Žakaitienė įsitikinusi, kad Lietuvoje ne tik visuomenės fizinio aktyvumo skatinimo ar sporto srityse nesusikalba atskiri sektoriai, institucijos – bendradarbiavimo nėra ir dėl to daugelis dalykų stringa.

„Kaip žinote, savivaldybės taip pat yra atsakingos už sveikatinimą, fizinį aktyvumą, sporto sklaidą. Kartais jos pernelyg kaltinamos. Bet labiausiai nerimą kelia nesusikalbėjimas. Paprastas pavyzdys. Pas mus lankėsi Valstybės kontrolės atstovai. Jie sako, kad atidžiau žiūrėtume, kaip naudojame struktūrinių europinių fondų lėšas: „Kažkokias aikšteles su sporto įrenginiais statote, dviračių takus tiesiate. Kur investicijos, kurių dėka atsirastų darbo vietų? Ar taip turėtų būti naudojama parama?“. Kai bandėme sakyti, kad dirbame pagal Nacionalinės pažangos programą, paaiškino, kad tam turime surasti kitų lėšų“, – apgailestavo R. Žakaitienė.

Jos nuomone, Vyriausybė turėtų labai aiškiai sudėlioti atsakomybes, kas už ką atsakingas, ir pagaliau nustatytų, kam ir koks finansavimas skiriamas.

Reikia atlikti tyrimus, kodėl žmonės nesportuoja

Pasak Lietuvos sporto universiteto rektoriaus Aivaro Ratkevičiaus, „visi Lietuvos gyventojai žino: judėti yra sveika. Tuo nenustebinsi nieko, tai rekomenduoja daugelis gydytojų. Bet kažkodėl žmonės juda mažai, yra fiziškai neaktyvūs. Kodėl? Matyt, problema ne programose. Reikia atlikti tyrimus ir išsiaiškinti, kas paskatintų žmones judėti“.

Ar visuomenė fiziškai aktyvi, labai daug priklauso ir nuo Vyriausybės politikos.

„Man labai patinka Danijos Vyriausybės politika, kuri skatina danus judėti. Nežinau, ar yra tai įtvirtinta dokumentais, tačiau sukurta tokia aplinka, kuri priverčia būti fiziškai aktyvius. Tarkim, Kopenhagoje prie parduotuvių nerasite automobilių stovėjimo aikštelių; labai brangūs autobuso bilietai ir pan. Prie universitetų – krūvos suverstų dviračių. Net finansų ministras sako, kad jis kito pasirinkimo neturi, kaip tik važiuoti į darbą dviračiu. Bet ar tokios drastiškos priemonės veiktų Lietuvoje? Nežinau. Nežinau ir to, ar būtent to mums reikia“, – svarstė A. Ratkevičius.

Pradėti nuo mokyklų

Portalui nenorėjusi prisistatyti sveikatos sistemos darbuotoja iš Vilniaus sakė mananti, kad „skatinimą reikia pradėti nuo mokyklų, o ne tokius posėdžius rengiant. Manote, kas nors po jo pasikeis? Nieko! Tų dokumentų prikurta visokiausių. Pasiskaityti galime visi. Bet jie neveikia. Verčiau pažiūrėkime, ką daryti, kad tiek vaikų esame priversti atleisti nuo fizinio lavinimo pamokų dėl antsvorio, stuburo problemų, prasto regėjimo. Mes juk dirbame ir matome, kokia yra padėtis. Ir suaugusius sunku pritraukti mankštintis, judėti. Jei ir surenki kokių 20 žmonių grupę, kuriems žūtbūt reikalinga mankšta, galop lieka gal tik aštuoni. Mieste kaip mieste, bet kaip motyvuoti kaimo žmogų?“.