Iš mirties nagų vilnietį išplėšė persodintos donoro kepenys

Šių metų rudenį vilnietis Gintaras Klimas minės pirmąjį jubiliejų – sukaks dešimt metų, kai jam buvo atlikta kepenų persodinimo operacija. “Labai norėčiau dar ne vieną dešimtmetį pagyventi”, – prisipažino 44 metų vyras.

Reklama

Organizmą nualino darbas pamainomis

Kas atsitiko, kad jaunam vyrui prireikė persodinti donoro kepenis? Kone 16 metų Gintaras dirbo kelių policininku. Darbas buvo pamainomis, todėl alinantis. Pavyzdžiui, iš eilės tekdavo dirbti septynias naktis. “Pripuolamai maitindavomės degalinėse, valgėme, kas papuola. O kur dar eismo įvykiai, juose žuvę žmonės… Ekstremalių įvykių netrūko, stresas dirbant buvo didžiulis. O po darbo grįžus namo sunku buvo užmigti, nes organizmas tiesiog “nebežinojo”, kada reikia dirbti, o kada – ilsėtis”, – prisimena Gintaras. Todėl kartais, grįžęs po neramaus darbo, Gintaras stresą, kaip pats sako, mėgindavo numalšinti bokalu kitu alaus.

Bėdos su sveikata prasidėjo, kai, regis, nei iš šio, nei iš to jam staiga pradėjo kristi svoris. “Buvau apkūnus, svėriau per šimtą kilogramų. Ir staiga, nors nesportavau, svoris ėmė kristi. Iš pradžių net džiaugiausi dėl to. Bet paskui, kai svoris nukrito iki 85 kilogramų, pradėjau nerimauti”, – pasakoja Gintaras.

Tačiau į gydytojus jį privertė kreiptis 2004 metų vasaros nutikimas: vieną naktį Gintaras pasijuto labai blogai – krėtė šaltis, iki 41 laipsnio pakilo temperatūra. “O kai ryte atsikėliau iš lovos, veidrodyje savęs nebepažinau – visas buvau geltonas”, – prisimena Gintaras.

Lyg tyčia, tąkart namie nebuvo žmonos Rasos, o kaimynė, pamačiusi, kaip Gintaras atrodo, pasiūlė nedelsti ir vykti į infekcinę ligoninę. Iš čia Gintaras buvo nusiųstas į Vidaus reikalų ministerijos gydymo įstaigą, kur gydomi statutinėse įstaigose tarnaujantys pareigūnai. Vos pasiekęs gydymo įstaigą, Gintaras krito į komą ir jos ištiktas išbuvo tris paras. “O man atrodė, kad vos pusdienį miegojau”, – pabudimą iš komos ir prie lovos budėjusią žmoną Rasą prisimena vyras.

Diagnozė buvo negailestinga

Netrukus Gintaras buvo paguldytas į Santariškių klinikas, kur išgirdo nieko gero nežadančią diagnozę: kepenų cirozė (lėtinė kepenų liga, kai vystosi jų nepakankamumas).

Išgirdus negailestingą diagnozę, kone visus 2005 metus Gintarui teko praleisti ligoninėje. “Pilvas nuo skysčių tiek išsipūsdavo, kad atrodžiau kaip nėščia moteris, nešiojanti trynukus”, – iš savo tuometinės būklės pasišaipo Gintaras.

Nors ir prižiūrimo gydytojų, vyro sveikata tik prastėjo, todėl jam buvo pasiūlyta vienintelė išeitis – kepenų transplantacija. 2006 metų pradžioje Gintaras buvo įrašytas į transplantacijos laukiančiųjų sąrašą, o rudenį atsirado jam tinkamas donoras.

“Paskutinę vasarą prieš operaciją praleidau kaime. Juokauju, kad turbūt tada jau artinosi mirtis, todėl jaučiausi stebėtinai gerai. Pavyzdžiui, anksčiau labai kankindavo nuovargis – o tą vasarą buvau tvirtas, stiprus, žandai buvo raudoni”, – prisimena Gintaras.

Jaučiasi puikiai

Po 2006 metų rudenį atliktos kepenų persodinimo operacijos kilo tam tikrų komplikacijų, todėl ilgą laiką teko praleisti reanimacijos skyriuje.

Laimei, viskas baigėsi sėkmingai ir šiuo metu Gintaras pas gydytojus vyksta tik todėl, kad reikia. “Kartais net pamirštu, kad esu ligonis ir turiu apsilankyti pas gydytojus. Na, dar tabletės, kurias turiu kasdien išgerti, primena apie transplantaciją, – pasakoja Gintaras. – Kas į mane pažiūri – netiki, kad aš po tokios operacijos: esu sveikas ir raudonas”.

Paklaustas apie ateities planus, Gintaras lyg juokais, lyg rimtai prasitaria norintis... gausesnės šeimos. „Tik žmona su šiuo mano siūlymu nebesutinka. Todėl turbūt mūsų traukinys čia jau nuvažiavo“, – sako jis.

Tačiau jei net mažylio ir nebesūpuos, Gintaras turi kuo užsiimti. Daug laiko su žmona ir vienuoliktoku sūnumi Kornelijumi jis praleidžia sodyboje. Ir savaitgaliais, ir kai šiltas oras – šeima būna ten. “Galima sakyti, kad gyvename per dvi vietas – ir mieste, ir kaime. O ten – dviračiai, grybai, uogos, ežerai, šienavimas, daržai”, – vardijo Gintaras.

Tačiau didžiausias jo pomėgis – maudynės upėje, ežere. Maudynių sezoną Gintaras pradeda anksti ir baigia vėlyvą rudenį. Antai Neryje yra plaukiojęs ir gegužės viduryje, ir dar – jau įsibėgėjus spaliui. Ar nebijo peršalti? Ar gydytojai leidžia tokias ekstremalias maudynes? „O ko čia bijoti? Gydytojai žino, kad maudausi“, – tvirtina Gintaras.

Donorystę vadina stebuklu

Organų donorystę Gintaras vadina pačiu tikriausiu gyvenimo stebuklu, suteikusiu galimybę jam matyti dar vieno, jau dešimto, pavasario spalvas, džiaugtis jomis ir kurti ateities planus.

Ir Gintaras, ir jo žmona Rasa yra pasirašę sutikimus po savo mirties paaukoti organus donorystei, pasitaikius progai, Gintaras nuoširdžiai propaguoja organų donorystę, o kai gali, dalyvauja Lietuvos asociacijos „Gyvastis“, vienijančios organų transplantacijas patyrusius arba jų laukiančius žmones, veikloje.

Jis jaučia begalinį dėkingumą savo donoro šeimai ir apgailestauja, kad Lietuvoje neleidžiama recipientui bendrauti su mirusio donoro artimaisiais. “Juk jei ne mano donoro artimieji, seniai būčiau su gyvenimu atsisveikinęs”, – neabejoja Gintaras.

Gydytojus – ir tuos, kurie Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikose atliko kepenų transplantaciją, ir tuos, kurie dabar stebi sveikatos būklę – Gintaras vadina stebukladariais ir taip pat nori jiems padėkoti: pilvo chirurgams profesoriui Kęstučiui Strupui, docentui Vitalijui Sokolovui, gydytojai gastroenterologei Jolitai Jakutienei ir būriui kitų specialistų.

Savo artimiesiems ir draugams Gintaras tapo gyvu įrodymu, kaip po sėkmingos transplantacijos žmogus sugeba pakilti visaverčiam gyvenimui.