Padovanoti šypseną nepažįstamam žmogui ar tiesiog užmegzti trumpą akių kontaktą – nieko nekainuoja, bet nepažįstamajam ar nepažįstamajai gali praskaidrinti visą dieną! Mažytis švelnus gestas kito atžvilgiu gali beregint sukurti ryšį su aplinkiniais žmonėmis.
Bet mes bijome ar nedrįstame to daryti. Kodėl? Bijome būti atstumti, o tai nėra maloni patirtis, nes atstūmimas savaime yra skausmingas. Blogiausia padėtis yra miestuose, ypač mažuose miesteliuose. Tai tampa visuotinai pripažinta norma, kur pabrėžiama žmogaus savanoriška izoliacija nuo aplinkos. Tai sukuriame patys, o pasijutę vieniši, padėties pakeisti nebegalime. Gal ignoruoti aplinką, kai tau tai naudinga, yra patogu, tačiau “prasiskinti” kelią atgal į šiltą ryšį yra šimteriopai sunkiau, nei jį sugriauti.
Ardome ne tik šiltus žmogiškus santykius, bet ir kenkiame savo sveikatai. Įrodyta, kad vienatvės jausmas tiesiogiai susijęs su imuninės sistemos nusilpimu bei arterijų sukietėjimu.
Žmonių socialinio ryšio galia – labia stiprus reiškinys. Todėl sakyti, kad ryšio nebėra – tiesiog būtų kvaila, nes jis nesugriaunamas, kol gyvename bendruomenėje. Tiesiog daugelis to ryšio nebeieško. Pažvelkite į statistinį gatvės praeivį – be visų papildomų jo dėmesį nukreipiančių atributų, tokių kaip mobilusis telefonas, ausinukas ir kt., jis net nesistengia “matyti” aplinkos, tiesiog “juda į tikslą”.
Ir dėl tokio abejingumo aplinkai negalima kaltinti šalies politikos ar finansinių sunkumų. Tai suformuota visuomenės “politika”. Kodėl neretai galime išgirsti, kad lietuvis, išvykęs į svečią šalį, grįžta ir savo draugams pasakoja, kokie, pavyzdžiui amerikiečiai, nenatūraliai nuoširdūs? Gal todėl, kad jie dykai dalina šypsenas? Pabandykime gatvėje, troleibuse ar prekybos centre nusišypsoti nepažįstamam žmogui ir tikrai “gausime” šypseną grąžos! Pirmą, antrą, trečią kartą gal jausitės ne itin „patogiai“, tačiau ketvirtą kartą toks gestas jums atrodys natūralus. Sukurkime aplinką, kurioje gera gyventi!